Patrikas Melrouzas

Įtariu, kad su šia knyga bus variantas, kai serialas patiks labiau nei knyga. Sunkiai man su Patriku sekėsi. Būna, kai turi visokiausių lūkesčių, kurie šiaip tai jau su aktorium ant viršelio susiję labiau nei su knyga. Na, ką padarysi, būna ir neteisingai nukreiptų lūkesčių, mea culpa.

Šioje knygoje yra trys autobiografiniai romanai, tai man patiko pirmas romanas, kur Patrikui penkeri, nelabai patiko antras, kur Patrikui 22-eji, ir patiko trečiojo romano pabaiga, kurioje baliuje žodžiais kapojasi visokie krūtuoliai.

Pati įsimintiniausia visų romanų linija yra Patriko santykis su tėvu: pirmajame romane, kai jis mažas bejėgis ir siaubingai vienišas berniukas, augantis visko pertekusiame dvare, kuriame žmonės iš nuobodulio ir beprasmybės kraustosi iš proto ir geria, vėliau, antrajame, kai jis atvažiuoja pasiimti nekenčiamo tėvo palaikų ir tų klaikių apsinarkašinusių dienų, ir paskutinėje dalyje, baliuje, kur po tiek metų vis dar turi žaisti dvigubą žaidimą – net draugui prisipažinus apie siaubingą su tėvu susijusią patirtį, viešumoje turi vaidinti liūdintį ir tėvo besiilgintį sūnų.

Šiaip nemėgstu knygų apie narkomanus, o būtent toks Patrikas antroje knygoje ir yra. Visiškai paskendęs. Pažintiniais tikslais galima paskaityti, kaip jaučiasi narkomanas, koks kokio narkotiko poveikis ir eiliškumas, ką po kurio reikia leistis, gerti ar kitais būdais apsinešti, bet, kadangi man nelabai įdomu visi tie fiziniai dalykai, būtų visiškai pakakę kažkaip kitaip Patriko nuopolį parodyti. Bet gal autoriui tiesiog visa savo patirtį reikėjo išrašyti?

Tai summa sumarum mano įspūdžiai yra ir vienokie, ir kitokie. Išmetus visas narkotines nuobodybes, ir neprailgtų, ir gera knyga gautųsi, o dabar tai taip pusiau. Nors, žinoma, mandagūs britiški pasikapojimai knygos pabagoje – vien dėl jų tikriausiai verta paskaityti.

Serialo būtinai ieškosiu, gal žinot, kaip legaliai būtų galima jį pažiūrėti? Dėl aktoriaus turiu serialui didelių lūkesčių, kurie, manau, pasiteisins, nes Benedict Cumberbatch yra toks aktorius, kuris gali nieko nedaryti, o man vis tiek patiktų į jį žiūrėti, kaip kad galiu ilgiausiai spoksoti į jį ant knygos viršelio. Manija kažkokia, sakyčiau.