Visą laiką, kai skaičiau knygą vaikams prieš miegą, galvojau, kad man ji labai panaši į Anderseno pasakas. Prisipažinsiu, Anderseno pasakos man nelabai patinka – man jos žiauriai liūdnos, neteisingos, dažnai su bloga pabaiga ir kažkokiu nelaimės skoniu, likusiu perskaičius (pvz., “Mergaitėsu degtukais” iš viso man klaiki pasaka, man klaiku būna ją perskaičius). Pasakos turi suteikti viltį – man atrodo, tik istorijos su viltimi turi teisę vadintis pasakomis ir visai nesvarbu, ar skraido kas nors ant kilimų, ar ne.

Desperas pirmiausia patraukė akį puikiomis iliustracijomis – pažiūrėkite, kokia graži knyga! Ir pasaka gali sėkmingai vadintis, nors ir ne veltui tas lyginimas su Anderseno pasakos nuotaikom – vietomis man net žiauri knyga pasirodė. Tikrai. O kaip kitaip, kai mergaitei kas netingi daužo antausius tol, kol ji pusiau apkursta ir jos ausys tampa kalafiorais… Arba mažas žavingas peliukas už nieką siunčiamas į baisiausią tamsiausią rūsį. Net degtukų neturi.

Žodžiu, taip: man baisumai gan dažnai užgniauždavo kvapą, nežinau, kaip vaikams, rytoj paklausiu, gi sako, vaikai į pasakų žiaurumus reaguoja visai kitaip nei suaugę. Manau, kad knyga tikrai patiks Anderseno pasakų mylėtojams, o aš grožiuosi iliustracijomis ir gera ir prasminga pabaiga, gera princesės Pėjos širdimi ir peliuko Despero drąsa.