“The simple step of a courageous individual is not to take part in the lie. “One word of truth outweighs the world.”

― Aleksandr Solzhenitsyn

Mašos Gessen “Words Will Break Cement” pasakoja Pussy Riot trijų narių istoriją. Turbūt Pussy Riot performansas ir teismas visiems yra girdėti dalykai. Aš sekiau tą istoriją su dideliu susidomėjimu ir pasibaisėjimu, kai ji vystėsi prieš mūsų akis. Ir tos mūsų reakcijos buvo visokios: “Taip joms ir reikia”,  “Ar būtinai reikia bažnyčioje tą performansą daryti?” “Nu koks čia menas, jos net dainuoti nemoka”.

Mašos Gessen knyga, man atrodo, kaip tik ir sugeba parodyti, jog performansų turinys, jų idėjos yra gerai Pussy Riot narių apgalvotos. Visos trys narės Nadia, Maria, Kat yra labai apsiskaičiusios, savo performansus grindžia filosofinėmis idėjomis, puikiai moka valdyti kalbą, yra intelektualios.
Klausimas “Nu kam reikėjo joms į tą Kristaus Išganytojo katedrą?”atsakomas labai aiškiai Kat paskutininiame žodyje teismo metu:

“Why did Putin feel the need to exploit the Orthodox religion and its aesthetic? After all, he could have employed his own, far more secular tools of power—for example, the state-controlled corporations, or his menacing police system, or his obedient judiciary system. It may be that the harsh, failed policies of Putin’s government, the incident with the submarine Kursk, bombings of civilians in broad daylight, and other unpleasant moments in his political career forced him to ponder the fact that it was high time to resign; that otherwise, the citizens of Russia would help him do this. Apparently, it was then that he felt the need for more persuasive, transcendental guarantees of his long tenure at the pinnacle of power. It was then that it became necessary to make use of the aesthetic of the Orthodox religion, which is historically associated with the heyday of Imperial Russia, where power came not from earthly manifestations such as democratic elections and civil society, but from God Himself.”

Galiausiai keista, jog tos reakcijos buvo nukreiptos į Pussy Riot elgesį, kai kritikuoti reikia Rusijos teisinę sistemą, nuolatinius žmogaus teisių pažeidimus. Gessen knyga gerai nušviečia būtent tą įvykių pusę, kaip Pussy Riot narėms buvo trukdoma susitikti su savo advokatais, kaip jas į teismą išveždavo be pusryčių, kaip joms nebūdavo duodama pertrauka pavalgyti, kaip jos vėlai būdavo parvežamos į areštinę, kad ryte vėl būtų išvežamos. Knygoje daug kalbama apie nežmoniškas sąlygas kalėjimuos ir kolonijose, kaip žmonės ten dirba kaip vergai 16-17 valandų per dieną, kaip kelias tualetais naudojasi 800 žmonės, kaip taikomos grupinės bausmės, kaip po kiekvieno susitikimo su advokatu Maria buvo verčiama ginekologinei apžiūrai (keturis kartus per savaitę), kaip žmonės būdavo baudžiami vien už tai kad su Nadia gėrė arbatą.

Gražiausi knygos puslapiai man buvo tie, kur publikuoti Marijos laiškai jos draugei Olgai. Tokie tikri, su mažom detalėm apie išgyvenimus, bet pilni nutylėjimų apie baisumus.

Man patinka Maša Gessen publicistika. Ji surenka daug įvairios medžiagos ir sugeba ją gerai surikiuoti, susumuoti, išrinkti svarbesnes detales. Tik nelabai jai pasiseka su laiku. Jau savo ankstesniają knygą “Žmogus be veido” (apie Putiną) ji užbaigia kone pakylėtai, kai aprašo protestus Maskvoje, kurie davė daug vilčių apie pokyčius. Bet knygą buvo išleista, kai jau buvo aišku, kad iš tų protestų nieko neišėjo, kad niekas į geresnę pusę nepasikeitė. Nelabai vykusi pabaiga yra ir “Words Will Break Cement”. Ji išėjo du menesius po Nadios ir Marijos netikėto paleidimo iš kalėjimo, tad knyga nesibaigia jų amnestija. Manau, jog pasakojiams būtų buvęs labiau išbaigtas jei knyga būtų išleista po jų laisvės atgavimo.

KŽG