The Story of a New Name

a sroty

Nenoriu nieko rašyti apie knygos siužetą – viskas gautųsi totalus spoileris, nes šioje knygoje tiesiog tęsiasi pirmoji knyga. Ferrantes knygų serialas, manau, visiškai neįmanomas skaityti ne nuo pradžių – tai yra viena knyga, kuri tikriausiai tiesiog per stora būti viename viršelyje.

Prisipažinsiu, man pirmoji knyga patiko labiau nei antroji (nors iš tikro jau sunku atskirti, kur prasidėjo viena, ar baigėsi kita), vis galvoju, kodėl taip atsitiko. Vis dar nežinau, ar šia Ferrante kaltė, ar veikėjų. Arba ir vieno, ir antro. Pirmoji knyga daug dinamiškesnė, šioje knygoje mergaitės dar savotiškai laisvos savo vaikyste ir paauglyste, nors neapsigaukite, ta laisvė yra labai labai sąlyginė – mergaitė tais laikais niekada nebuvo laisva, ji tik būdavo perduodama iš vienos globos į kitą. O štai antrojoje Lila jau ištekėjusi (šešiolikos), jos vyras turtingas ir ji švaistosi pinigais, bet kartu yra santuokos kalinė – jai staiga nebevalia susitikti su savo draugais, nevalia netgi išeiti be vyro žinios iš namų. Lilos aikštingumas ir nesitaikstymas su ribojimais baigiasi smurtu, užgauliojimais, įžeidinėjimais. Visa Neapolio lūšnynų aplinka tokia – visi rėkia, mušasi.

Su pirmąja knyga gal lengviau susitapatinti

Dėl to sakau, kad Ferrante kaltė? Gal kiek per daug ištęsta antroji knyga – pirmoji užtruko beveik 13 valandų klausyti, o antroji – 19. Ir jau atrodė, kad tas pats per tą patį, nuo tos brutalios aplinkos ir skaitytojas gali suįžūlėti ir norėti papurtyti vieną iš herojų – Eleną, na, dėl dievo meilės, kam reikia mylėti beviltišką žmogų, kurio visoms reikia ir kuriam nereikia tavęs. Tas tampymasis mane labiausiai ir erzino (prisipažinsiu, dar ir trečioj daly tebeerzina).

Bet čia tik smulkmenos – aš įsimylėjus šitą knygą ir paskendus joje. Dėl manęs tai ji galėtų niekada nesibaigti, iškentėsiu visus tampymųsis iš ištempimus. Tikriausiai kažkokia priklausomybė man jau išsivystė. The New York Review of Books radau Rachel Donadio straipsnį apie Ferrante knygas. Taip tiksliai ir taikliai (net skaudžiai, kai suvoki, kad ir šiandien dar tiek daug dalykų taip pat, gal kiek kita forma) apie tai, kas slepiasi po knygos siužetu:

Ferrante’s Naples books are essentially about knowledge—its possibilities and its limits. Intellectual knowledge, sexual knowledge, political knowledge. What kind of knowledge does it take to get by in this world? How do we attain that knowledge? How does our knowledge change us and wound us and empower us, often at the same time? What things do we want to know and what would we prefer to leave unknown? What can we control? Who has power over our lives?

Naples, 1964; photograph by Bruno Barbey
Naples, 1964; photograph by Bruno Barbey

These books have blood, of murder and menstruation, as well as tears and sweat. Men do violence against women, and women against men. Women are betrayed and also betray—themselves and others. In all of Ferrante’s writing, there is also a lot of visceral, often unromantic sex. It would be accurate, although perhaps reductive, to call these books feminist. It is enough to say that they bring a scrutiny and an intensity rare in contemporary literature—or in any literature, for that matter—to exploring in intimate, often excruciating detail the full experience of being a woman and, in the Naples novels, the deep complexity of female friendship. Among other things, these Naples books offer a brilliant and sustained study of envy, that most pernicious of emotions, because it can sometimes disguise itself as love.

Pavydas. Stipriausias variklis, didžiausias motyvatorius. Nesumaišyk su meile neapolietiško pavydo (lietuviško irgi).

Quiet / Tyla

tylaquiet

Negrožines man ir skaityti sunku, ir apie jas parašyti irgi. Kaip išdiskutavom su drauge, sunku, nes nėra užkabinančio siužeto, kur taip norisi sužinoti, kaip viskas baigsis. Tad, kai skaitai, tai įdomu, bet padedi ir vėl sunkoka paimti į rankas. Man dažnai negrožinės knygos atrodo per storos – juk viską galima surašyti su mažiau žodžių, koncentruočiau ir glausčiau.

Šiaip tai gera knyga. Apie tai, ką rėkiančiame pasaulyje reiškia būti tyliu žmogumi – intravertu. Kaip išgyventi ir išsikovoti padorią vietą po saule nerėkiant, nesistumdant ir nelipant kitiems ant galvų. Apie kūrybą vienatvėje. Autorė labai pabrėžia, kad niekas pasaulyje nebuvo išrasta grupėje. Priešingai, grupėje žmonės bijo pateikti savo mintis, nes bijo pasirodyti kvailiais, šiaip nemėgsta kalbėti viešai, tad geriau pasižiūri, patyli ir eina į savo darbo kambarį ar garažą ir be didelio rėkavimo, privalomo vakarėlio su bendradarbiais ima ir sukuria pvz., Apple ar dar kokį velnią, nuo kurio visiems nuneša stogą.

Jei kam reikia, rasite patarimų, kaip sugyventi šeimoje, jei vienas intravertas, kitas ekstravertas, kaip išmokti-prisipratinti save prie kalbėjimo prieš auditoriją, kaip auginti vaikus intravertus ir šiaip visokių gerų dalykų, kam aktualu, būtinai paskaitykite. Knyga išleista lietuviškai, tikiuosi vertimas geras, gal kas skaitėte ir galite pakomentuoti?

Susan Cain TED konferencijoje.

Kaip atrodo drakono kiaušinis?

Praėjusį rudenį vienas didesnių įvykių vaikų literatūros pasaulyje buvo iliustruotos “Harry Potter and the Philosopher’s Stone” išleidimas. Jim Kay iliustracijos ne tik vizualizuoja J.K.Rowling tekstą, bet tuo metu ir padaro jį labiau prieinamą jaunesniam skaitytojui. Santykis tarp teksto ir iliustracijų yra ne tik papildantis, bet ir išplečiantis: iliustracijos suteikia tekstui naujų dimensijų ir net atskleidžia tai, ko tiesiogiai nesakoma tekste. Toks pavyzdys yra drakono kiaušinių iliustracija.

HP1_DragonEggs-large

Manau, kad Jim Kay itin pavyko išlaikyti balansą tarp ikoniškų Hario Poterio situacijų, kurių labai trūktų, jei jų nebūtų (pavyzdžiui, kai Haris atvyksta į perona 9 3/4 ar kai jis su Paskirstymo kepure) ir mažiau įsimintinų scenų (tarkim, kai Hermione išburia liepsneles stiklainiuose, ar kai Malfoy matuojasi uniforminį apsiaustą). Ypač smagu, kad yra daug iliustruotų situacijų,kurios nėra įtrauktos į filmą. Tai galima interpretuoti, jog filmas dalinai riboja iliustratoriaus darba, nes ar įmanoma nupiešti Harį Poterį, kuris labai skiriasi nuo to, kuris matomas filme? Bet kokiu atveju, Jim Kay kažkokiu stebuklingu (tikrai  ne žiobarišku būdu) pavyksta išlaviruoti tarp ištikimybės filmatizuotam Hario Poterio pasauliui ir savo kūrybiškumui.

Draco---Jim-Kay_3163746bHP5-810x485

Iliustruota labai įvairia technika: ir aliejiniais dažais , ir akvarele ir akriliniais dažais. Kartais po permatomu akvarelės sluoksniu galima matyti lengvus pieštuko kontūrus. Kartais iliustracijos nepaprastai spalvingos, kone vibruojančios, o kartais smarkiai sugestyvios tamsios.

HP1_SeverusSnape-large

Jim_Kay_Rubeus_Hagrid_Illustration

 

Iliustracijos dosnios ir su daugybe detalių. Jim Kay kurta Hogwars aplinka labai organiška, gamtos elementai harmonizuojasi su pilimi. Iliustracijų dydis nėra pastovus: kai kurios iliustracijos užíma abu atverstus puslapius, kitos yra mažutės, pvz kampe ir nelabai krintančios į akis.

bc0588dc35f7441fd2291e4b49184ba9

rings

Puslapiai su tekstu yra aptaškyti dažais ir taip suriša net puslapius be paveikslėlių. Tuo pačiu tos dažų dėmės, išsilieję dažai tarsi liudija apie iliustratoriaus darbo procesą ir yra lyg priminimas studijuoti iliustracijas šiek tiek ilgėliau, turint omeny, koks milžiniškas darbas už jų slypi.page_15_thumb_largeK.Ž.G

Rebel Rebel

bowie-berlin-portr_3546104bIš šiandieninių nekrologų:

“He defied any label. Music, fashion, sexuality: all were Bowie’s playthings. He was truly an artistic chameleon.” BBC

“His capacity for mixing brilliant changes of sound and image underpinned by a genuine intellectual curiosity is rivalled by few in pop history.” The Guardian

“David Bowie, the infinitely changeable, fiercely forward-looking songwriter who taught generations of musicians about the power of drama, images and personas” NYTimes

Per parodos David Bowie Is atidarymą parodos kuratorius sakė, jog David Bowie buvo knygų rijikas “a voracious reader” ir galėdavo skaityti knygą per dieną

David Bowie must read knygų sąrašą galima rasti čia.

Bowie reading about Francis Bacon in 1995.david-bowie-books

I, I will be king
And you, you will be queen
Though nothing will drive them away
We can beat them, just for one day
We can be Heroes, just for one day

I, I will be king
And you, you will be queen
Though nothing will drive them away
We can be Heroes, just for one day
We can be us, just for one day

I, I can remember (I remember)
Standing, by the wall (by the wall)
And the guns shot above our heads
(over our heads)
And we kissed,
as though nothing could fall
(nothing could fall)
And the shame was on the other side
Oh we can beat them, for ever and ever
Then we could be Heroes,
just for one day

“Heroes” by David Bowie and Brian Eno

KŽG

My Brilliant Friend / Nuostabioji draugė

mybrilliantfriend

Visi įmanomi geriausių 2015 m. knygų “ukai” užsispyrusiai minėjo The Neapolitan Novels ketvirtąją knygą kaip vieną metų geriausių, kas mane didžiai stebino, nes pateiktas knygos viršelis atrodo klaikiai, kaip koks piguva meilės romanas (šitas su mergaite yra ant audio versijos). Štai “gražusis”:

klaikus

Gal dėl to ir atkreipiau dėmesį, kad knyga kaip ne savo vietoj. Goodreads sako: keturi romanai ir įvertinimas – 3.96, 4.43, 4.34, 4.43. Neblogai, bet gal ir nieko nereiškia, jei čia toks pūstas ir cukruotas meilės romanas taip įvertintas skaitytojų su rožiniais akiniais.

Ok, tai kas ta Ferrante? Niekas. Ferrante nėra. Bent jau viešai. Parašė knygas, paleido į pasaulį, jei vertos – bus skaitomos ir be reklamos, ir be autorės vaido, ir be turnė aplink pasaulį. Ir net su tokiu viršeliu. Pasislėpusioji Ferrante lyginama su visiems gerai žinomu atviruoju Knausgaard. Dėl romanų autobiografiškumo ir dėl vertimo populiarumo anglakalbėse šayse – Italijoje Elena Ferrante ir taip jau žvaigždė. Na, gerai, bandom.

Pradėjus klausyti buvau per  penkias minutes apžavėta ir nieko daugiau nenorėjau veikti, garbės žodis. Tik klausyti, apsvaigti nuo knygos, panirti į Neapolio gatvių karštį ir šurmulį – galiu savaitę su niekuo nekalbėti (tiek tikriausiai užtruks visų keturių romanų klausymas).

Šeštasis praėjusio amžiaus dešimtmetis, Italija. Dvi mažos mergaitės – Elena ir Lila – iš skurdaus Neapolio rajono pradeda eiti į pradinę mokyklą. Elena –  rami, paklusni mergaitė, gera, mokytojų giriama mokinė. Lila – pasiutusi ir užsispyrusi, visus erzinanti ir nuolatos ne vietoje atsirandanti, na, tokia rakštis, kurią daugelis aplinkinių suaugusių mielai papurtytų ar kaip nors kitaip paauklėtų. Kaip nustemba mokytoja pastebėjusi, kad Lila ne tik pažįsta raides, bet jau moka skaityti (už tai būtų galima irgi įkrėsti – kodėl reikia būti kitokia nei visi, kaip galima būti protingesnei už berniukus ir net protingesnei už turtingų tėvų berniukus)ir šiaip yra labai labai protinga!

Elena – toji, kuri nori būti ir yra pati ištikimiausia draugė, kuriai Lila pats svarbiausias žmogus pasaulyje, nors ir kaip pavydu jos skvarbaus proto ir mokytojų pagyrų, kurios gaunamos, atrodo, Lilai visai net nesistengiant. Elenai visada svarbu, ką mano Lila, ką ji darytų, kaip elgtųsi (dažniausiai įžūliai ir nepakartojamai). Tuo tarpu Lila kaip katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas – noriu draugauju, noriu ne – dingstu, atsirandu, noriu būti paglostomas, galiu meiliai lyžtėlti, kai reikia.

Taigi dvi protingos mergaitės laukinėse miesto gatvėse, kur mergaitės šiaip iš savęs jau jokia vertybė. Priklausomos jei ne nuo tėvo, vyro, tai bent nuo brolio. Nesvarbu, kad protingesnės už visus juos kartu sudėjus. Silpnesnė – galima apmėtyt akmenimis (spėkit, ar Lila mes atgal, ar ne), primušti, išmesti per langą, visaip terorizuoti ir niekinti. Leisti mokytis mergaitę? Kas per išsigalvojimai!Ne mergaičių reikalas. Aha, čia ne Afrikos gilumos ir ne Azijos platumos, čia Italija, 195X ieji.

Tikriausiai jau nujaučiate, kad Lilos kitoniškumas yra tarsi magnetas, kuris iš vienos pusės stumia, iš kitos traukia. Vos prakutusią Lilą įsimyli visi aplinkiniai berniukai (įsivaizduojat kokia negraži ir “kas su manim ne taip?” jaučiais Elena), net vietinio mafijozo sūnus, kokia kvailė gali jam atsakyti? Nešančiam “būsimiems uošviams” skanėstus, daiktelius ir vyną, net televizorių – dukrą gi galima iš tėvų nusipirkti – nepašokinės prieš tėvų valią. Vienintelė išeitis – kitas vaikinas, didelė “meilė”, greičiausiai protingai paskaičiuota ir apgalvota – Stefano vienas iš pakabinusių akis ir širdį, viską dėl jos atiduosiantis, be to pasiturintis – viskas turėtų būti puiku!

 

Net sunku surašyti visą knygos gylį ir plotį. Apie neįtikėtino taiklumo pastabumą, nuotaikų ir emocijų perteikimą, niuansus, kurie užgiaužia kvapą.

Galvoji, kaip čia taip galima savaitei iškeliauti į Neapolį? Galima. Su šia knyga galima net arktiniam šalčiui spaudžiant už lango justi itališkos gatvės karštį. Skaitymo metai prasidėjo nuostabiai. Ir tęsiasi. Jau gyvenu antrojoje knygoje. Kol kas dar atsipalaidavus, nes žinau, kad laukia dar dvi, tarp jų ir viena iš 2015 m. geriausių. Net pati sau pavydžiu.

***

Bene vienintelis interviu su autore, beje, imtas raštu.

Ilga metinė ataskaita

Naujausioji mano ataskaita bus ne kiekybinė, nes, jei atvirai, tai nežinau skaitytų knygų kiekio 2015aisiais. Ne viską užsirašinėjau, planavau užrašyti vėliau, skaičiau po du ar tris kartus tą patį kūrinį. Tai geriau tada rašysiu iš kokybinės pusės.

Geriausia metų knyga

Jau maniau ir praeis metai be TOS knygos. Kiek skaičiau, niekas nesuteikė man tokio jausmo, kad rašyčiau KŽL: „Būtinai skaityk šitą. Būtinai“. Galvojau, kad bus metai, kai būsiu skaičiusi „Hamletą“ tris kartus, Harį Poterį – septynis, o “Angeliną Baleriną” – 50. Bet rugpjūčio mėnesį man į rankas pateko Lidia Yuknavitch straipsnis, kurį aš rekomendavau tinklaraštyje, o po to kai jį perskaičiau, jis man iš galvos niekaip neišėjo. Pradėjau aš googlinti Lidia Yuknavitch ir atradau, kad jos biografinė knyga „Chronology of Water“ gauna puikius atsiliepimus ir nusipirkau.

Oh dear! Na ir knyga! Sunku papasakoti, kaip Yuknavitch. Pirmas į galvą ateinantis žodis yra „raw“.

blog-chronology_belly_568_450_80

Aš dažnai atsižegnoju nuo visokių biografijų, kuriose vien baisumai ir prievarta. Negaliu pakęsti tų, kurias skaitomos dėl cekavos Zosės sindromo, kur dėliojamos baisios detalės, vien tam kad sukelti skaitytojo pasibaisėjimą. Yuknavitch knyga visai kitokia. Jos literatūrinė kalba yra tokia stipri, tokia užtaisyta, tarsi įelektrinta. Kalba kartais slepia dalykus, o Yuknavitch kalba atvirkščiai – atskleidžia. Nėra detalių baisių prievartos aprašymų, bet jos nesentimentali kalba atsiranda, matyt, būtent iš tų tamsių, pilnų juodų šešėlių vietų. Nuolat besikartojanti vandens metafora prasmingai suriša Lidia Yuknavitch gyvenimo įvykius. Beje, knygos viršelio sprendimas yra labai gražus.
(KŽL, tau jau nupirkau egzempliorių)

Visai netikėtai praėjusieji metai tapo metais, kai aš skaičiau labai daug poezijos. Poezijoj suradau paguodos, kai kartais atrodė, jog pasauly neliko jokios humanistinės logikos. Kai mano pažįstami žmonės piktinosi, kad pabėgėliai jiems gadino atostogas Graikijoje, kai kasdien laikraščiai publikavo vaikų su pripučiamomis plaukimo pagalvėlėmis nuotraukas, kai suaugę žmonės, kuriuos aš kartu su kitais savanoriais mokiau švedų kalbos, verkdavo iš nerimo dėl savo artimųjų, eilėraščiai davė žodžius, kurių pati nesugebėjau rasti. Taip mano lentynoje atsirado knygelė su Warsan Shire eilėraščiais. Keletą jų labai gerai išvertė Marius Burokas.

„vėliau, naktį
laikiau ant kelių atlasą,
vedžiojau pirštu po pasaulį
ir šnabždėjau
kur skauda?

jis atsakė
visur
visur
visur“

KAI PASKUTINĮKART MATĖM TAVO TĖVĄ

Jis sėdėjo skolintoj mašinoj ligoninės
stovėjimo aikštelėj, skaičiavo pastato
langus, spėliodamas, kuris iš jų švyti
jo klaida.

index
Warsan Shire

Kita poetė, kurią „atradau“ praėjusiais metais yra amerikietė Mary Oliver. (Ji, skirtingai nuo Warsan Shire, yra išleidusi daug poezijos rinktinių, Warsan Shire pirma tikra bus išleista šiemet).

Someone I loved once gave me
a box full of darkness.

It took me years to understand
that this, too, was a gift.

//Mary Oliver “The Uses of Sorrow”

quote-it-is-a-serious-thing-just-to-be-alive-on-this-fresh-morning-in-this-broken-world-mary-oliver-49-54-71

Įsiminusios:
Nina Bouraoui ”Garçon manqué” . Niekas taip nerašo apie kalbą, identitą, prisiminimus ir praeitį kaip ji. Prognozė:  Nobelio premija ateity.

images
Nina Bouraoui

 

M.Atwood “The Penelopiad”. Odisėjo mitas yra daug kartų perrašytas ir interpretuotas, bet ši knyga, ne iš Odisėjo, o iš jo žmonos Pelepopės perspektyvos. Pagal mitą, grįžęs Odisėjas ne tik nužudo besipiršusius jo žmonai vyrus, bet ir dvylika tarnaičių, kurios kartu su Penelope pateikia savo versiją. Atwood žvilgsnis kaip visada intelektualus ir kritiškas.

Bet metų įvykis man buvo, kad savo šešiamečiui perskačiau pirmas keturias knygas apie Harį Poterį. Jis vaikšto dabar su Hario Poterio šaliku ir kai ko nors nepasiekia šaukia “Accio”. Darželio baigimo proga jis gavo visas serijos knygas, bet kadangi rudenį pasirodė Jim Kay iliustruota pirmoji knyga, tai Kalėdoms gavo ir ją.


HP-large

K.Ž.G

Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys

rushdie

Matai iš viršelio – ši knyga apie džinus. Ir kovoti su ja teko kaip su kokiu džinu. Piktu ir negailestingu, nes šnibžda į ausį ir juokiasi: “Cha cha cha! Kankiniesi, nieko nesupranti, maišaisi, nuobodžauji, užmiegi”. Rushdie yra mano vienas mėgstamiausių rašytojų, tad man iš ties nėra lengva pripažinti, kad skaityti buvo labai sunku ir kniedėjo mesti į šalį. Per daug visko buvo, tiek daug, kad net malonumas dingo, panašiai, kaip persivalgant ko nors, ką labai mėgsti. Aišku, autorius fantazijos stoka tikrai nesiskundžia (pvz.: “žmogaus vaikus džinės gimdydavo retai. Tai tolygu vėjui, kurį apvaisino plaukai, kuriuos jis pašiaušė ir susilaukė daugiau plaukų”), o ir autoriaus žinios kaip visada stebina ir žavi, bet tada dar reikia stebuklingų galių visus šiuos pašėlusius džinus suvaldyti.

Labai sunku trumpai pasakyti, apie ką ši knyga. Vien laiko perspektyva susuka smegenis – apie šiandien kalbama kaip apie kažkieno senovę, dabartiniai mes esame kažkieno protėviai ir, žodžiu, mums teko tokia nelaimė, kad kaip tik pataikėme į laiką, kai atsiranda plyšiai tarp pasaulių ir visokie seniausiai sudūlėję filosofai, fiziškai kaip ir nesantys, bet galintys šnibždėti ir prišnibždėti skoloj esančiam džinui pralįsti pro atsiradusį plyšį pas žmones, ir truputį su jais paeksperimentuoti, na, kad ir truputį pagąsdinti, kad prisimintų dievą, kurį kažkada kažkas išgalvojo, o nuo to išgalvojimo jis ėmė ir atsirado ir dar visas nepatenkintas – ir kas čia jūsų prašė! Ir kad pašėlo džinai (nereikia nė žvaigždžių karų), truputį gal net per daug įsijautė, kad žmones teko gelbėti pačiai džinų princesei Dunijai, kuri mūsų laikų senų senovėje mylėjo žmogų, o būdama labai vaisinga, vos ne kaip aukščiau minėtas vėjas, prigimdė pusiau džinų (kurie iš dūmų), pusiau žmonių (flesh&bone), kurių ateinančios kartos mus ir gelbėja dabar, keistenybių laikotarpiu (tikriausiai esi pastebėjęs/-usi, kiek keisto dabar visko vyksta pasaulyje). Ir vykstant didžiajai kovai tarp gėrio ir blogio, tarp išgalvoto dievo ir bedievių, tarp civilizacijų ir net, jei norite, žvaigždžių, ponas Džeronimas, kuris yra pusiau džinas pusiau žmogus “išvydo savotišką regėjimą. Atsivėrė suvokimo durys, ir jis pamatė, kad visas džinų blogis ir bjaurumas yra žmonių blogio ir bjaurumo atspindys, kad žmogaus prigimtis irgi yra neprotinga, užgaidi, savavališka, pikta ir žiauri ir kad mūšis su džinu yra mūšio žmogaus sieloje atvaizdas, vadinasi, džinai yra ne tik tikrenybės, bet ir abstrakcijos ir kad, nusileidę į žemutinį pasaulį, jie parodė tam pasauliui, ką būtina išnaikinti savyje, neprotingumą, štai kaip vadinasi juodasis džinas žmonėse”. Kas laimėjo ir kas pralaimėjo – paskutniame knygos skyriuje. Tik kieviena pergalė kažką duoda, nors kartu yra ir pralaimėjimas, nes kažką atima, kažką, ką dabar turime, bet, pasak Rusdie, neturės ateisiančios kartos.

Dabar suprantu, kad buvo verta kankintis skaitant. Rimtai. Nes kai taškai ant i susidėlioja, tai supranti, kad pataupytas paskutinis kąsnis buvo pats skaniausias. Ir lieku apšalusi, pasvaigusi ir susižavėjusi. Ir dar einu taisyti savo įvertinimo į goodreads…

Salman Rushdie

Geriausia šitą knygą būtų skaityti kokiam knygų klube, kad nesijaustum toks vienišas ir patiktas likimo valiai ir išrankiotum visus knygos perlus iš džinų sujaukto purvyno.