Nenoriu nieko rašyti apie knygos siužetą – viskas gautųsi totalus spoileris, nes šioje knygoje tiesiog tęsiasi pirmoji knyga. Ferrantes knygų serialas, manau, visiškai neįmanomas skaityti ne nuo pradžių – tai yra viena knyga, kuri tikriausiai tiesiog per stora būti viename viršelyje.
Prisipažinsiu, man pirmoji knyga patiko labiau nei antroji (nors iš tikro jau sunku atskirti, kur prasidėjo viena, ar baigėsi kita), vis galvoju, kodėl taip atsitiko. Vis dar nežinau, ar šia Ferrante kaltė, ar veikėjų. Arba ir vieno, ir antro. Pirmoji knyga daug dinamiškesnė, šioje knygoje mergaitės dar savotiškai laisvos savo vaikyste ir paauglyste, nors neapsigaukite, ta laisvė yra labai labai sąlyginė – mergaitė tais laikais niekada nebuvo laisva, ji tik būdavo perduodama iš vienos globos į kitą. O štai antrojoje Lila jau ištekėjusi (šešiolikos), jos vyras turtingas ir ji švaistosi pinigais, bet kartu yra santuokos kalinė – jai staiga nebevalia susitikti su savo draugais, nevalia netgi išeiti be vyro žinios iš namų. Lilos aikštingumas ir nesitaikstymas su ribojimais baigiasi smurtu, užgauliojimais, įžeidinėjimais. Visa Neapolio lūšnynų aplinka tokia – visi rėkia, mušasi.
Su pirmąja knyga gal lengviau susitapatinti
Dėl to sakau, kad Ferrante kaltė? Gal kiek per daug ištęsta antroji knyga – pirmoji užtruko beveik 13 valandų klausyti, o antroji – 19. Ir jau atrodė, kad tas pats per tą patį, nuo tos brutalios aplinkos ir skaitytojas gali suįžūlėti ir norėti papurtyti vieną iš herojų – Eleną, na, dėl dievo meilės, kam reikia mylėti beviltišką žmogų, kurio visoms reikia ir kuriam nereikia tavęs. Tas tampymasis mane labiausiai ir erzino (prisipažinsiu, dar ir trečioj daly tebeerzina).
Bet čia tik smulkmenos – aš įsimylėjus šitą knygą ir paskendus joje. Dėl manęs tai ji galėtų niekada nesibaigti, iškentėsiu visus tampymųsis iš ištempimus. Tikriausiai kažkokia priklausomybė man jau išsivystė. The New York Review of Books radau Rachel Donadio straipsnį apie Ferrante knygas. Taip tiksliai ir taikliai (net skaudžiai, kai suvoki, kad ir šiandien dar tiek daug dalykų taip pat, gal kiek kita forma) apie tai, kas slepiasi po knygos siužetu:
Ferrante’s Naples books are essentially about knowledge—its possibilities and its limits. Intellectual knowledge, sexual knowledge, political knowledge. What kind of knowledge does it take to get by in this world? How do we attain that knowledge? How does our knowledge change us and wound us and empower us, often at the same time? What things do we want to know and what would we prefer to leave unknown? What can we control? Who has power over our lives?
These books have blood, of murder and menstruation, as well as tears and sweat. Men do violence against women, and women against men. Women are betrayed and also betray—themselves and others. In all of Ferrante’s writing, there is also a lot of visceral, often unromantic sex. It would be accurate, although perhaps reductive, to call these books feminist. It is enough to say that they bring a scrutiny and an intensity rare in contemporary literature—or in any literature, for that matter—to exploring in intimate, often excruciating detail the full experience of being a woman and, in the Naples novels, the deep complexity of female friendship. Among other things, these Naples books offer a brilliant and sustained study of envy, that most pernicious of emotions, because it can sometimes disguise itself as love.
Pavydas. Stipriausias variklis, didžiausias motyvatorius. Nesumaišyk su meile neapolietiško pavydo (lietuviško irgi).
knyguziurkes.com 