Ilga metinė ataskaita

Naujausioji mano ataskaita bus ne kiekybinė, nes, jei atvirai, tai nežinau skaitytų knygų kiekio 2015aisiais. Ne viską užsirašinėjau, planavau užrašyti vėliau, skaičiau po du ar tris kartus tą patį kūrinį. Tai geriau tada rašysiu iš kokybinės pusės.

Geriausia metų knyga

Jau maniau ir praeis metai be TOS knygos. Kiek skaičiau, niekas nesuteikė man tokio jausmo, kad rašyčiau KŽL: „Būtinai skaityk šitą. Būtinai“. Galvojau, kad bus metai, kai būsiu skaičiusi „Hamletą“ tris kartus, Harį Poterį – septynis, o “Angeliną Baleriną” – 50. Bet rugpjūčio mėnesį man į rankas pateko Lidia Yuknavitch straipsnis, kurį aš rekomendavau tinklaraštyje, o po to kai jį perskaičiau, jis man iš galvos niekaip neišėjo. Pradėjau aš googlinti Lidia Yuknavitch ir atradau, kad jos biografinė knyga „Chronology of Water“ gauna puikius atsiliepimus ir nusipirkau.

Oh dear! Na ir knyga! Sunku papasakoti, kaip Yuknavitch. Pirmas į galvą ateinantis žodis yra „raw“.

blog-chronology_belly_568_450_80

Aš dažnai atsižegnoju nuo visokių biografijų, kuriose vien baisumai ir prievarta. Negaliu pakęsti tų, kurias skaitomos dėl cekavos Zosės sindromo, kur dėliojamos baisios detalės, vien tam kad sukelti skaitytojo pasibaisėjimą. Yuknavitch knyga visai kitokia. Jos literatūrinė kalba yra tokia stipri, tokia užtaisyta, tarsi įelektrinta. Kalba kartais slepia dalykus, o Yuknavitch kalba atvirkščiai – atskleidžia. Nėra detalių baisių prievartos aprašymų, bet jos nesentimentali kalba atsiranda, matyt, būtent iš tų tamsių, pilnų juodų šešėlių vietų. Nuolat besikartojanti vandens metafora prasmingai suriša Lidia Yuknavitch gyvenimo įvykius. Beje, knygos viršelio sprendimas yra labai gražus.
(KŽL, tau jau nupirkau egzempliorių)

Visai netikėtai praėjusieji metai tapo metais, kai aš skaičiau labai daug poezijos. Poezijoj suradau paguodos, kai kartais atrodė, jog pasauly neliko jokios humanistinės logikos. Kai mano pažįstami žmonės piktinosi, kad pabėgėliai jiems gadino atostogas Graikijoje, kai kasdien laikraščiai publikavo vaikų su pripučiamomis plaukimo pagalvėlėmis nuotraukas, kai suaugę žmonės, kuriuos aš kartu su kitais savanoriais mokiau švedų kalbos, verkdavo iš nerimo dėl savo artimųjų, eilėraščiai davė žodžius, kurių pati nesugebėjau rasti. Taip mano lentynoje atsirado knygelė su Warsan Shire eilėraščiais. Keletą jų labai gerai išvertė Marius Burokas.

„vėliau, naktį
laikiau ant kelių atlasą,
vedžiojau pirštu po pasaulį
ir šnabždėjau
kur skauda?

jis atsakė
visur
visur
visur“

KAI PASKUTINĮKART MATĖM TAVO TĖVĄ

Jis sėdėjo skolintoj mašinoj ligoninės
stovėjimo aikštelėj, skaičiavo pastato
langus, spėliodamas, kuris iš jų švyti
jo klaida.

index
Warsan Shire

Kita poetė, kurią „atradau“ praėjusiais metais yra amerikietė Mary Oliver. (Ji, skirtingai nuo Warsan Shire, yra išleidusi daug poezijos rinktinių, Warsan Shire pirma tikra bus išleista šiemet).

Someone I loved once gave me
a box full of darkness.

It took me years to understand
that this, too, was a gift.

//Mary Oliver “The Uses of Sorrow”

quote-it-is-a-serious-thing-just-to-be-alive-on-this-fresh-morning-in-this-broken-world-mary-oliver-49-54-71

Įsiminusios:
Nina Bouraoui ”Garçon manqué” . Niekas taip nerašo apie kalbą, identitą, prisiminimus ir praeitį kaip ji. Prognozė:  Nobelio premija ateity.

images
Nina Bouraoui

 

M.Atwood “The Penelopiad”. Odisėjo mitas yra daug kartų perrašytas ir interpretuotas, bet ši knyga, ne iš Odisėjo, o iš jo žmonos Pelepopės perspektyvos. Pagal mitą, grįžęs Odisėjas ne tik nužudo besipiršusius jo žmonai vyrus, bet ir dvylika tarnaičių, kurios kartu su Penelope pateikia savo versiją. Atwood žvilgsnis kaip visada intelektualus ir kritiškas.

Bet metų įvykis man buvo, kad savo šešiamečiui perskačiau pirmas keturias knygas apie Harį Poterį. Jis vaikšto dabar su Hario Poterio šaliku ir kai ko nors nepasiekia šaukia “Accio”. Darželio baigimo proga jis gavo visas serijos knygas, bet kadangi rudenį pasirodė Jim Kay iliustruota pirmoji knyga, tai Kalėdoms gavo ir ją.


HP-large

K.Ž.G

Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys

rushdie

Matai iš viršelio – ši knyga apie džinus. Ir kovoti su ja teko kaip su kokiu džinu. Piktu ir negailestingu, nes šnibžda į ausį ir juokiasi: “Cha cha cha! Kankiniesi, nieko nesupranti, maišaisi, nuobodžauji, užmiegi”. Rushdie yra mano vienas mėgstamiausių rašytojų, tad man iš ties nėra lengva pripažinti, kad skaityti buvo labai sunku ir kniedėjo mesti į šalį. Per daug visko buvo, tiek daug, kad net malonumas dingo, panašiai, kaip persivalgant ko nors, ką labai mėgsti. Aišku, autorius fantazijos stoka tikrai nesiskundžia (pvz.: “žmogaus vaikus džinės gimdydavo retai. Tai tolygu vėjui, kurį apvaisino plaukai, kuriuos jis pašiaušė ir susilaukė daugiau plaukų”), o ir autoriaus žinios kaip visada stebina ir žavi, bet tada dar reikia stebuklingų galių visus šiuos pašėlusius džinus suvaldyti.

Labai sunku trumpai pasakyti, apie ką ši knyga. Vien laiko perspektyva susuka smegenis – apie šiandien kalbama kaip apie kažkieno senovę, dabartiniai mes esame kažkieno protėviai ir, žodžiu, mums teko tokia nelaimė, kad kaip tik pataikėme į laiką, kai atsiranda plyšiai tarp pasaulių ir visokie seniausiai sudūlėję filosofai, fiziškai kaip ir nesantys, bet galintys šnibždėti ir prišnibždėti skoloj esančiam džinui pralįsti pro atsiradusį plyšį pas žmones, ir truputį su jais paeksperimentuoti, na, kad ir truputį pagąsdinti, kad prisimintų dievą, kurį kažkada kažkas išgalvojo, o nuo to išgalvojimo jis ėmė ir atsirado ir dar visas nepatenkintas – ir kas čia jūsų prašė! Ir kad pašėlo džinai (nereikia nė žvaigždžių karų), truputį gal net per daug įsijautė, kad žmones teko gelbėti pačiai džinų princesei Dunijai, kuri mūsų laikų senų senovėje mylėjo žmogų, o būdama labai vaisinga, vos ne kaip aukščiau minėtas vėjas, prigimdė pusiau džinų (kurie iš dūmų), pusiau žmonių (flesh&bone), kurių ateinančios kartos mus ir gelbėja dabar, keistenybių laikotarpiu (tikriausiai esi pastebėjęs/-usi, kiek keisto dabar visko vyksta pasaulyje). Ir vykstant didžiajai kovai tarp gėrio ir blogio, tarp išgalvoto dievo ir bedievių, tarp civilizacijų ir net, jei norite, žvaigždžių, ponas Džeronimas, kuris yra pusiau džinas pusiau žmogus “išvydo savotišką regėjimą. Atsivėrė suvokimo durys, ir jis pamatė, kad visas džinų blogis ir bjaurumas yra žmonių blogio ir bjaurumo atspindys, kad žmogaus prigimtis irgi yra neprotinga, užgaidi, savavališka, pikta ir žiauri ir kad mūšis su džinu yra mūšio žmogaus sieloje atvaizdas, vadinasi, džinai yra ne tik tikrenybės, bet ir abstrakcijos ir kad, nusileidę į žemutinį pasaulį, jie parodė tam pasauliui, ką būtina išnaikinti savyje, neprotingumą, štai kaip vadinasi juodasis džinas žmonėse”. Kas laimėjo ir kas pralaimėjo – paskutniame knygos skyriuje. Tik kieviena pergalė kažką duoda, nors kartu yra ir pralaimėjimas, nes kažką atima, kažką, ką dabar turime, bet, pasak Rusdie, neturės ateisiančios kartos.

Dabar suprantu, kad buvo verta kankintis skaitant. Rimtai. Nes kai taškai ant i susidėlioja, tai supranti, kad pataupytas paskutinis kąsnis buvo pats skaniausias. Ir lieku apšalusi, pasvaigusi ir susižavėjusi. Ir dar einu taisyti savo įvertinimo į goodreads…

Salman Rushdie

Geriausia šitą knygą būtų skaityti kokiam knygų klube, kad nesijaustum toks vienišas ir patiktas likimo valiai ir išrankiotum visus knygos perlus iš džinų sujaukto purvyno.