2015 – Keep Calm and Read a Book next year

keep calm

Palinkėjimas ir pažadas-tikslas 2016-iems metams.

Stegsiuosi būti rami (nepažadu) ir bent 15 minučių paskaityti kiekvieną dieną.

O 2015 m. perskaičiau 52 knygas. Labai džiaugiausi, nes galvojau, kad aplenkiau 2014 m., o pasirodo, ne (velnias). Iš 52 – 32 popierinės lietuvių kalba (iš jų 9 lietuvių autorių), 1 popierinė anglų kalba ir 19 audio anglų kalba.

Metų geriausios:

Adam Johnson “Našlaičių prižiūrėtojo sūnus

Dan Kindlon & Michael Thompson Raising Cain. Protecting the Emotional Life of Boys 

 

Labai geros (beveik geriausios)

Julian Barnes “Gyvenimo lygmenys

Liudmila Ulickaja “Kukockio kazusas

Herman Koch The Dinner (“Vakarienė”)

Sandi Toksvig “Hitlerio kanarėlė

Molly Antopol The Unamericans

Geros

Shaun Tan “Atokaus priemiesčio istorijos

William Landay Defending Jacob (“Apginti sūnų”)

David Nichols Us

Liudmila Ulickaja “Danielis Štainas, vertėjas”

Hellgrimur Helgason “1000 moteris

Robert McCommon Boy’s Life

 

Neperskaičiau: Andy Wier The Martian, t.y. neperklausiau, nes buvo per sunku klausyti, bet pažiūrėjau filmą ir labai patiko. Vis dar neperskaičiau Salman Rushdie “Šėtoniškos eilės”, žiūriu, nuo pernai jau kabo, o atrodė, kad visai neseniai čia ją atidėjau… Dar nebaigus klausyti mečiau Fredrik Backman My Grandmother Asked Me to Tell You She’s Sorry – tiesiog buvo per daug nuobodu laukti, kaip ten viskas baigsis.

Na, ką, ir viskas tikriausiai šiais metais. Linkiu (ir sau) daug gerų knygų, gerų vertimų, gerų autorių. Ačiū, kad užsukate paskaityti.

 

 

 

Seni metai – naujas etapas

Gal žinojot, o gal ir ne, kad KŽG šiuo metu studijuoja savo išsvajotą literatūrą. Ir štai prieš naujus metus – pirmas KŽG kritikos vaisius didžiausiame ir daugiausia skaitytojų turinčiame Švedijos internetiniame literatūros žurnale. Didžiausi sveikinimai ir šimtą kartų VALIO!!!

Ką parašė, galima paskaityti čia. Jei vis dar nemoki švediškai, tai turi naują tikslą 2016 m. arba gali pasinaudoti translatorium, beveik net galima suprasti, kas parašyta.

giedres

All the Bright Places/ Papasakok man apie tobulą dieną

all the b

Sako: “Meet next The Fault in Our Stars ir Eleanor and Park”. Netikėkit, aš nepatikėjau, o gal, tiksliau, manęs neįtikino. Jau seniai visokio plauko rekomendacijos vis man išmesdavo šitą knygą, greičiausiai rasite ją ir visokio plauko 2015 m. sąrašuose. Gal audible ar goodreads (o gal ir abi) šią knygą išrinko kaip geriausią young adult, tai nusprendžiau pažiūrėt, nors, kažkaip labai jau dažnai pasitvirtina – kai jau labai knygą tapatina su kokia tikrai gera knyga, tai greičiausiai ne taip ir gerai. Nes gera knyga yra gera savaime ir nereikia jos ten su niekuo tapatinti. Paskutinis pavyzdys tikriausiai buvo Gone Girl su Girl in the Train. Bendro turi tik “girl”pavadinime.

Nesakau, kad bloga knyga. Normali ir tiek. Kai kam gal net labai patiks. Gal ir man būtų labai patikę, jei man būtų buvę 15, kai dar nebuvau tokia priekabi teta. Kad sugaištas laikas irgi negaliu sakyti, bet, jei neskaitėte knygų, su kuriomis šioji gretinama, tai geriau skaitykite tas, tuo labiau, kad išverstos jau.

Knyga prasideda visai įdomiai. Du paaugliai – Violet ir Finch susitinka ant mokyklos varpinės bokšto. Ne šiaip į peizažą pasižvalgyti ar į pasimatymą – abu ketina nušokti žemyn. Bet nesitarę – kiekvienas atskirai. Abu nustemba ir tarsi perkalba vienas kitą nulipti žemyn. Nors yra iš visiškai skirtingų pasaulių, bet pamažu susidraugauja, išsiaiškina, kodėl vienas ar kitas taip aukštai buvo užsikorę… Įsimyli. Ech, kaip man patinka tie paaugliški įsimylėjimai. Rymai prie lango, prie telefono arba prie Messenger. Gerai jiems dabar, visą naktį gali susirašinėti…

Finch tai iš viso nieko toks personažas, daugiapusis ir nenuobodus. Iš pradžių atrodė, kad bus koks molis, bet, pasirodo, visai įdomi asmenybė, spontaniška, linksma, truputį priėdus velnių, neplaukianti su bendra mokyklos mase, ta tokia iš amerikietiškų filmų apie mokyklą. Fainas toks. Gaila, turi žmogus problemų ir nelabai turi pagalbos. Violet tai knygoje iš blondinės virsta į žmogų. Tai ir gerai. Ir su knyga viskas kaip ir gerai, bet kažkaip ne iki galo. Patiki kokį 90%, o to 10 kažkaip ir pritrūksta. Gaila.

Imdb.com jau meta, kad filmas bus 2017 m. Jau ir Violet rolei mergina išrinkta. Gaima atsipalaiduoti, neskaityti knygos ir laukti filmo. Geriau perskaityti ką nors tikrai labai labai gero. Nuotraukoje ne aktorė, autorė.

jeniffer

Boy’s Life

boy

“Boy’s Life”  1992 m. laimėjo World Fantazy Award. O aš taip įsijaučiau, kad net nepajutau, kad knyga Fantazy (gal ir gerai, kad nežinojau, nes tikriausiai būčiau nesiėmus klausyti). Tiesiog visą fantazy suskaičiau kaip užburinačią vaikišką fantaziją. O kausant galvojau, kad knygos nuotaika man labai primena filmo “Boyhood” (na, lietuviškas filmo pavadinimas “Vaikystė” nelabai toks tikslus vertimas) nuotaiką, tad jeigu tas filmas nepatiko, tai gai būti, kad ir knyga nelabai.

Knygos berniukas – Cory Mackenson. Jam dvylika metų, jis ir gyvena tuos dvyliktus metus kartu su knygos skaitytoju. Tik skaitytojui tenka keliauti laiku atgal, kažkur į 1964 m., nedidelį miestelį Amerikoje. Į laikus, kai dar egzistavo toks darbas kaip pieno išvežiotojas (juo dirba Cory tėtis), vaikai tėvams į klausimus atsakydavo”Yes, sir” arba “Yes, mam”, juodaodžiai negalėjo maudytis viename baseine su baltaisiais, o didžiausias berniuko svajonė ir turtas buvo dviratis.

Knyga prasideda scena, kai Cory kartu su savo tėčiu tampa žmogžudystės liudininkais – ankstų rytą, išvežiojant pieną, pro jų akis nuo uolos į ežerą praskrieja automobilis. Cory tėtis šoka į ežerą gelbėt nelaimėlio, tačiau pamato, kad vairuotojas negyvas ir dar pririštas, kad nesugalvotų į paviršių išplaukti. Šis atsitikimas labai sukrečia tėvą ir suintriguoja sūnų – per visą knygą šalia visų kitų savo nuotykių ir šiaip eilinių dienų, bando išsiaiškinti, kas tą dieną iš tikro atsitiko ir kas yra žudikas. Įtampos ir siurprizų bus, kartais net labai kurioziškų.

O tarp žmogžudžio ieškojimų – vaikystė, boyhood. Su draugais ir priešais, nuotykiais, svajonėmis, muštynėmis, žygiais į gamtą, beisbolu, meilėmis, teisybėmis ir neteisybėmis, ir, žinoma, fantazijomis, kuriomis patikėjau. O tai geičiausiai ir yra geros knygos požymis – kai patiki.

robert

Rafis, baltasis erelis

rafis-baltasis-erelis-

Labai graži ir ypatinga knyga. Ne tik dėl kompakto, kurio kaip tik dabar klausausi. Knyga ypatinga, nes sukurta daugelio autorių – tų, kurie minimi ant viršelio ir tų, kurie viduje, pvz., Lina Eitmantytė-Valužienė yra šių gražių iliustracijų autorė, na, o Saulius Petreikis su komanda – knygos, kaip čia pasakius, įgarsintojas. Lina su Claudia ir Riccardo susipažino Bolonijos vaikų knygų mugėjė. Buvo paprašyta iliustruoti Rafį, o vėliau pasikvietė Saulių sukurti muziką.

“Rafis, baltasis erelis” knyga vaikams, bet iš tų, kur pilna minčių suaugusiems. Ši knyga – apie buvimą kitokiu, apie gerumą ir drąsą, apie viską gelbstinčią draugystę, apie gerą širdį ir apie vidinę stiprybę. Kaip tik griebiančiai už širdies tinkanti Kalėdoms. O muzika tokia “ereliška”, na, turiu omeny, kad klausant kaip tik ir įsivaizduoji virš žemės sklendžiantį erelį, kalnus, prerijas, didžiulius plotus ir erdves. Labai tinkanti klausyti žiūrit iliustracijas arba šiaip relaksuoti, o tai tikriausiai geriausias įrodymas, kad knyga yra puikiai įgarsinta.

O viskas prasideda nuo kiaušinio lizde aukštai klanuose. Žiūrėkit, tuoj išsiris!

Pokalbiai apie seksą

pokalbiai

Kai nutinka gyvenime rašyti blogą, tai būna perskaitai visokių knygų, kurių šiaip jau gyvenime neskaitytum. Nu, tikrai. Aš tai, pavyzdžiui, daugių daugiausia knygyne tokią rūžavą knygą pavartyčiau. Bet kai rašai blogą, tai būna dovanotojai nekreipia dėmesio į tavo spalvinius ar žanrinius prioritetus ir savavališkai nusprendžia knygą padovanoti, o aš, nustebinta tokio “įžūlumo”, imu ir perskaitau. Iš pradžių, kur nors per vidurį knygos, o paskui jau ir nuo pradžios. Tada jau ir nuomonę galiu pareikšti.

Taigi, neapsigaukite, nes pavadinimas yra marketinginis triukas, kad jūs atkreiptumėte dėmesį į rožinę knygą. Nieko čia smerktino alei nuostabaus, jei aš parašyčiau knygą, aš irgi norėčiau, kad į ją kas nors atkreiptų dėmesį. Tai nėra knyga apie seksą, autoriai ant galinio knygos viršelio irgi prisipažįsta melavę, nes sako: “Tai knyga apie mūsų gyvenimą – nepatobulitą, nepagražintą, su nuoskaudomis ir stereotipiniais požiūriais”. Ir dabar jau nemeluoja. Tiesa, apie seksą kalbėti, tai teks, nes vaikai, pamatę knygos viršelį, sako: “O, mama, tu skaitai apie seksą! O kas yra seksas?” (Galimas atsakymo variantas – “Nežinau, todėl ir skaitau”). Tada jau nori nenori puoli skaityti, kad žinotum, ką atsakyti.

Knyga yra parašyta dialogo forma. Žurnalistė klausia, psichoterapeutas-seksologas atsako. Labai paprastai is sklandžiai skaitosi. Viskas remiasi psichoterapeuto A.Adlerio mokykla. O rašo apie gyvenimą, apie įvairius gyvenimo etapus, na, ir apie seksą tuose gyvenimo etapuose, senjorų irgi (paauglių seksas gi jokia čia naujiena). Bet taip pat aptariama ir visokie kitokie gyvenimo aspektai, pvz., yra skyrius “Seksas ir kaltė (nuodėmė)”, visai įdomu, ane? Arba, pavyzdžiui, skyrius “Seksas ir pinigai”. Atrodo, kad bus vien tik apie prostituciją, bet ten šiaip labiau apie pinigus ir jų reikšmę šeimoje, kaip kas supranta pinigus ir kaip su jais elgiasi – įdomu pasitikrinti, kuris šeimos pinigų variantas tu ir tavo antroji pusė yra.

Arba skyrius “Santykiai su mažais ir suagusiais vaikais”. Ten iš viso rašoma apie šeimą, šeimos santykius. Šitam skyriuj buvo labiausiai man patikusios eilutės

Dar Biblijos kūrimos laikais buvo pastebėta, kad tau priklauso dešimtadais to, ką davei. Toks yra normaus davimo ir gavimo santykis tarp tėvų ir vaikų, daugiau tikėtis būtų neteisinga.

Nebuvo visos knygos dalys vienodai įdomios, bet, greičiausiai dėl to, kad ne viskas aktualu. Manau, kiekvienas gali rasti sau įdomias ir reikšmigas. Verta pasaityti vien dėl to, kad kažką apie save ir kitus truputį (arba daug) geriau suprastum, išmoktum pažvelgti iš kitokios perspektyvos.

Mergaitė, kuri laivą pasidarė ir pasakų šalį apiplaukė

mergaite

Iš karto prisipažinsiu – pradėjau knygą skaityti blogai nusiteikusi. Kaip blogai? Ogi taip, kad galvojau, kad ką čia, vaikiška knyga (nepasigukite šia idėja), viens du ir perskaitysiu, o išėjo taip, kad gan ilgai skaičiau. Ir gan lėtai. Ir vis galvojau, ar čia burtai kokie, ar magija, nu, neina greičiau skaityti, nors tu ką. Sumąsčiau, kad gal ir priežastis yra.

Ši knyga labai tiršta. Tiršta žodžių ir vaizdų, viskiausių naujadarų ir nematytų būtybių, ir fantazijos (jaučiausi kaip skaitanti Salman Rushdie “Šėtoniškas eiles” (vis dar skaitau, nesugebu pabaigti). Autorė pati šį stilių yra užvadinusi mythpunk. Kai daug tokių žodžių ir nepažįstamos informacijos, tai natūraliai kažkaip jie kiša “padnoškes”, gerai jau gerai, kiša koją greitam skaitymui, nes skaitai ir, pvz., žodis – vivernas, vivernynas, Pandemoniumas. What? Kas, kas? Perskaitai garsiai: “Pandemoniumas” ir vis tiek nesugebėtum pakartoti, jei paklaustų…

Pati istorija, kaip pavadinimas išduoda, vyksta Pasakų šalyje. Ir ta pasakų šalis ne tokia linksma “strykt pastrykt”, o pilna nelaimėlių, nes šiuo metu pasakų šaliai vadovauja nelabai demokratiniu būdu valdžią perėmusi Markizė. Kol su ja nesusiduri, Pasakų šalyje (kuri tokia manskaitant susidarė vaizdas ne plokščia, o labai įgylį ir į aukštį) visai smagu, tačiau susidūrus – visai ne saldu.

Nesutinkate?

Na, kaip norit. Bet aš stengiuosi būti kilniaširdis pasakotojas ir kiek galėdamas rūpinuosi savo mergaite. Aš nekaltas, kad skaitytojai reikalauja nuotykių O taip jau yra, kad į bėdą galima pakliūti ir be nuotykių, bet nuotykių be bėdų, deja, nebūna.

Bet kaip ir betkurioje užgniaužtoje visuomenėje, net jei ji pasakiška, vis tiek atsiranda besipriešinančių drąsuolių keistais vardais, kurie, nors ir rizikuodamisavo gyvybe, greičiausiai ir taps tavo draugais ir padės nugalėti blogiečius. Netgi, jei reikės muštis tarpusavyje (taip taip, knyga pilna visokių įdomybių-keistenybių)ar kalbėtis su suvo mirtimi.

-Kas tu?

-Aš esu Mirtis, – atsakė. – Ar nesimato?

-Bet tu tokia maža!

-Todėl kad ir tu maža. Tu dar labai jauna ir toli esi nuo savo Mirties, todėl aš, kaip ir visa, kas yra toli, atrodau labai maža ir nepavojinga. Bet visuomet esu arčiau, negu atrodo. Aš augsiu kartu su tavimi, kol galiausiai palinksiu virš tavo lovos didelė ir tamsi, ir tu užmerksi akis, kad manęs nematytum.

(Vis dar atrodo vaikiška knyga?)

Catherynne M. Valente
          Catherynne M. Valente

Gal, žinoma, iš tokios istorijos nelabai reikia tikėtis, bet man labiausiai knygoje pritrūko priežasties-pasėkmės ir motyvacijos aiškumo – labai “aiškiai” pasakiau. Na, visą laiką man buvo toks jaumas, kad kažką praleidau, ar neperskaičiau, nes labai dažnai jaučiausi taip, kad nesuprantu, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi knygos veikėjai ar net pati Rugsėjė, pagrindinė mūsų herojė. Gal prie to neaiškumo jausmo prisideda autorės pasirinktas netęstinumas tarp knygos dalių. Pvz., vienam skyriui pasibaigus, Rugsėjė gai atsidurti visai naujoje aplinkoje, kuri, kaip jau minėjau yra tiršta, nauja ir kol joje susigaudai, o dar neaišku, kaip ji ten atsirado… Bet gal rimtai ką nors pramiegojau?

Pati įdomiausia ir greičiausia man buvo knygos beveik pabaiga, kurioje, kaip sako autorė “viskas paaiškėja”, na, nes ten tikrai viskas paaiškėja, o to aiškumo, kaip jau minėjau, man pritrūko.

Nepaisant visos knygos raizgalynės, pagrindinė knygos veikėja Rugsėjė yra labai žmogiška, žemiška, tikroviška ir netgi miela. Dar drąsi. Ir nuoširdi. O scena, kur ji alkana žvejoja ir užmuša žuvį man buvo labiausiai įsimintina.

Summa summarum. Netapau šios autorės fane, bet paskaityti ir susipažinti buvo įdomu. Visai smalsu būtų ir šitą perskaityti. Šį kartą ne mergaitė Pasakų šayje, o berniukas, iš Pasakų šalies.

a boy

Tai va. O pasirodo autorė yra labai aktyvi crowfunding (čia kai minia susimetapo mažai pinigų, kad gautųsi daug pinigų ir kažkas galėtų įgyvendinti savo idėją) judėjimo narė ir būtent šis kūrinys yra pirmoji knyga, kurios išleidimą finansavo minia, laimėjusi žinomą literatūrinį apdovanojimą prieš išleidžiant ją tradiciniu būdu.

 

Koralaina

coraine lt

Visai nereikia būti vaiku, kad būtų baisu šitos knygos. Neil Gaiman jau išgasdino mane su savo viena kirminuota knyga, tada aš tiesiog mečiau ją skaityti, nes man šiurpai bėgiojo ir viską niežtėjo. Nuo to laiko vis galvojau, ką čia to Gaiman galėčiau paskaityti, grynai susipažinimo tikslais, tad bibliotekoje, kai manęs paklausė, iš kokios amžiaus grupės aš to Gaiman’o noriu (kas per nesąmonės amžiaus grupės, bet čia jau atskira tema), tai aš nužygiavau prie pačios jauniausios – penktos – aštuntos klasės lentynos, kur meiliai rikiuojais “Koralaina” ir “Kapinių knyga”, welcome, drąsieji penktokai.

coraline4

Taigi, nebijokit, tik norėjau paklausti, ar niekada savo namuose nepastebėjote keistų užkaborių, durų, už kurių mūro siena, ar ko nors panašaus? Na, jei nepastebėjote, tai ir gerai, o jei pastebėjote, tai pamirškite savo pastebėjimus kuo greičiau ir jokiais būdais nebandykite tų durų atrakinti, o juo labiau per jas eiti. Nebent visai neturite ką veikti. Nes aš tai turiu ką veikt ir tikrai neičiau. Greičiausiai neičiau. Nes netyčia už jų gali atrasti tokį paralelinį pasaulį, kuriame gyvena tavo kita mama ir kitas tėtis. Labai meilūs ir geranoriški, ir visaip besistengiantys tau įtikti. Būtų gal visai nieko, bet jiems vietoj akių – juodos sagos, o jų meilumas, žinoma, išgaruoja vos tik pabandai parodyti kitokią mandagią nuomonę. Tada sakai, kad pagalvosi, ar čia norėtum gyventi ir mauni namo, o grįžęs neberandi tikrųjų tėvų, tad tenka vėl grįžt pas tuos kitus tėvus, kad išvaduotum tikruosius. Ir nieko ten linksmo nebelieka, tik rūkai, burtai ir nelaimingi sielų neturintys kūnai,o sielos tai stikliniuose rutuliukuose. Na, kaip sakant, dabar jau einu miegot, labanaktis, ramių sapnų.