Hitlerio kanarėlė

Viskas, ko reikia, kad blogis triumfuotų, tai – kad geri žmonės nieko nedarytų.

hitlerio kanare

Tikras lobis už šio gražaus mėlynų atspalvių knygos viršelių. Knyga, kuri turi būti įduota kiekvienam vaikui ar suaugusiam, kuris paklausia “ką man dabar skaityti?”. Knyga, kuri pasakoja, kaip danų tauta antrojo pasaulinio karo metais prisirinko tiek daug gerų karmos taškų, kad iki šiolei juos naudodama gyvena kaip viena laimingiausių pasaulio tautų.

Knygoje pasakojama apie Danijos okupaciją antrojo pasaulinio karo metais. Ir vieną skaudžiausių to karo klausimų – žydų likimą.

-Ar daug yra danų žydų? – tą vakarą pasiteiravau tėvo.

– Yra stambių danų, mažų danų, tingių danų, darbščių danų, net dogų danų, – tėtis nusišypsojo iš savo paties pokšto, – bet mes visi – danai. Ir viskas. Tik danai.

Štai taip galvojo didžioji dauguma danų. Dėl to jiems pavyko pasiekti, kad į nacių nagus pakliuvo ir žuvo du procentai Danijos žydų. Pas mus tik tiek išgyveno…

Knygoje – vienos šeimos istorija, o kartu ir visos šalies, sudarytos iš tokių šeimų, istorija. Apie tai, kaip iš pradžių žmonės galvojo, kad reikia neerzinti didesnio priešo ir tiesiog daryti, kas sakoma, apie tai, kad ne visada taip elgtis pavyksta, galiausiai neveiklumas pradeda gręžtis prieš tave patį, kad ir kaip to vengi, ateina į tavo kiemą ir beldžiasi, ką ten beldžiasi, laužiasi į tavo kaimyno, oi, ne, ne kaimyno, o tavo duris.

Daugelis danų vokiečiams atsuko, kaip mes sakome, den kolde skulder (šaltą petį), t.y. atsuko nugarą. Taip žaidimų aikštelėje reikia daryti tiems, kas negražiai elgiasi. Tiesiog ignoruoti ir su jais nežaisti.

Mane sužavėjo, kaip nešališkai, pasitelkdama vaiko balsą, autorė papasakojo šią istoriją. “Brolis vis kalbėjo, jog geras danasstotų į kovą, bet tėtis nesileido į kalbas. Jis mums liepė tiesiog sakyti: “Nicht verstehen” (nesuprantu), jei užkalbintų koks kareivis, ir eiti savais keliais. “Nicht verstehen.” Nesuprantu. Tai teisybė. Aš nieko nesupratau.”

Tai nėra “juoda balta” ar “kokie šventi buvo danai” istorija: buvo ir danų, kurie kolaboravo su naciais, buvo vokiečių, kurie padėjo žydams pabėgti į Švediją, buvo šeimų, kurios skilo dėl to, kad vieni palaikė vienus, kiti kitus ir t.t. Buvo siaubingai daug baimės ir nežinios, tačiau tuo pačiu labai daug šviesos, šilumos, drąsos ir žmogiškumo. Ta šviesa knyga tiesiog spinduliuoja. Dėl to, grąžinusi šitą knygą į biblioteką, aš ieškosiu nusipirkti sau, nes ji tiesiog privalo būti namų bibliotekoje ir turi būti perskaityta šimtą vieną kartą.

O prie ko čia tas Hitleris ir jo kanarėlė? Tebūnie čia teaser, kaip ten lietuviškai?

Klastinga tetulė

klastinga-tetule-1

Kaip pasakė mano jaunoji skaitytoja, šiandien baigusi skaityti šią knygą, “Klastinga tetulė” buvo pati įdomiausia iš šio autoriaus knygų. Pritarčiau šiai nuomonei, žinoma, dar reikia paskaityti apie baisias dantistes, kad galėtume galutinį nuosprendį priimti.

Kaip visada David Walliams knygų nuotykiai tokie “iš gyvenimo”. Ir gyvenimas tas toks žiaurokas, sakyčiau. Šį kartą nepasiseka mergaitei Stelai, kuri knygos pradžioje atsibunda visa subintuota sugipsuota kaip mumija. Ir tai dar visai nieko baisaus, palyginus su baisiomis žiniomis, kurias ji sužinos pabudusi iš komos – per baisią avariją žuvo abu jos tėvai ir dabar ji turi reikalų su vaiduokliu, kuris, pasirodo yra visai mielas sutvėrimas, ir klastingąja teta, norinčia užgrobti šeimos turtą.

Prisipažinsiu, kartais Walliamso temos “iš gyvenimo” mane išmuša iš vėžių. Plius dar tas įvardijimas “baisiai juokinga” ant viršelio. Nuo to juoko man pagaugai per sprandą eina, bet paskui pagalvoju, kad labai jau čia įsivaizduoju, kad pasaulis rožinis ir pūkuotas, ir kad vaikučių gąsdinti nevalia. Vaikai iš tikro papuola į labai baisias ir bjaurias aplinkybes, jie serga, jie netenka tėvų, jie būna žalojami ir gniuždomi, jie gyvena karo zonose, jie plaukia kiauromis guminėmis valtimis per jūras, todėl gal man jau reiktų nustoti stebėtis tuo, kas nutinka Walliams veikėjams.

Tad šį kartą viskas taip pat labai walliamsiškai makabriška, bet kartu ir labai taip teisinga, su gilesne mintim, su prasmingais pamokymais (tėtis išmoko dukrą niekada nepasirašyti dokumentų neskaičius, ištikus nelaimei Stela kreipiasi pagalbos į policiją, gaila tik, kad nelabai sėkmingai), o kartu ir su žiauriai juokingomis situacijomis, pvz., aklas ir kurčias senasis dvaro liokajus Gibonas, kuris laisto sofas, lygina augalus, arbatėlei pateikdavo nešvarių kojinių, vesdavo kilimėlį pasivaikščioti ir t.t.

Žodžiu, nuotykis veja nuotykį, iliustracija iliustraciją (išskyrus tada, kai veiksmas vyksta tamsiame rūsyje, kur niekas nesimato) nuobodžiauti nėra kada. Reikia skaityti ir mokytis, kaip nevalia prarasti viltį ir nuleisti rankas, nes ir pačioje baisiausioje situacijoje galima rasti kažką žiauriai juokinga. Reikia tik ant viršelio pradėti rašyti “baisiai baisu ir juokinga”.

Ledo šunys

ledo“Ledo šunis” skaitė mano vaikas, tai vėl paprašysiu, kad papasakotų savo įspūdžius.

-Ar patiko tau knyga?

-Taip.

-O kas patiko?

-Šunys. Haskiai.

-Tai apie juos knyga, ar apie kažką kitą? Kas tie haskiai? Jie pagrindiniai veikėjai?

-Ne. Ne pagrindiniai. Ne tik apie juos, bet ir apie mergaitę ir berniuką, kurie…

-Patyrė nuotykius?

-Nu jo.

-Nu, tai papasakok.

– Jinai, Viktorija su savo kinkiniu išvažiavo į Kuko sodybą pasiimti daugiau šunų ir pakeliui rado tokį žmogų, jis buvo toks pat jaunas, kaip ir ji, o jai buvo 14 metų. Ir jam buvo kruvinas antakis, nu, kažkur prie antakio. Jis pirmiausiai buvo nelabai atsigavęs, o paskui pradėjo vis atsigauti, atsigauti ir atsigauti.

-O kas jam atsitiko? Kas jam prakirto antakį?

-Nežinau, neparašyta.

-O gal pramiegojai skaitydama?

-Ne.

-Tai kas ten toliau atsitiko?

-Jie dar rado briedį, o gal briedę, nežinau. Ir jį labai skaniai suvalgė.

-Jie ar šunys?

-Ir šunys, ir jie.

-O kam jiems reikėjo valgyti tuos briedžius?

-Nebuvo maisto, buvo labai šalta žiema.

-O kur viskas vyko?

-Aliaskoj.

-O gal pamiršai papasakoti, kad jie pasiklydo ir jiems sudegė žemėlapis netyčia?

-Nu jo, sudegė, nes Krisui buvo per daug šalta, vos miegmaišio nesudegino.

-Tai jie pasiklydo?

-Taip, pasiklydo, bet paskui viskas buvo gerai, kai jie rado šiltą trobelę.

-O tai įtempta knyga buvo?

-O ką tai reiškia?

-Nu, kad skaitai ir jaudiniesi, kas čia dabar bus.

-Jo.

-Labai?

-Ne, nelabai.

-Bet aš atsimenu, kad sakei, kad iš pradžių buvo nelabai įdomu skaityti, o paskui jau labai, ane?

-Aha.

-O kada labai įdomu pasidarė?

-Kai pradėjo keliauti ir Krisas išmoko pakinkyti šunis, ir pasiuvo vienai šunytei batukus iš vilnos siūlų.

– O tie vaikai jau atrodo tau dideli?

-Nelabai, bet jau dideli.

-Keturiolikos metų gal jau dideli?

-Nu, jo dideli.

-O kaip tau atrodo, ar jie buvo įsimylėję?

-Mmmmmm…. mmmmm… Ne! Su šauktuku, nepamiršk!

-Kodėl tau taip atrodo, man atrodo, kad jie įsimylėję?

-Todėl, kad ta Viktorija mintyse pykdavo ant Kriso. Kartais.

-O kodėl pykdavo?

-Jis padarydavo kažką kvaila arba ne taip padarydavo.

-Pavyzdžiui?

-Pavyzdžiui, jis per daug tinginiavo, kol dar nebuvo atsipeikėjęs.

-O kai baigėsi knyga jie išsiskyrė?

-Ne. Tai jie ieškojo Kuko sodybos ir vos nepaskendo.

-Nu bet čia jau biškį ne į temą, ne apie įsimylėjimą.

-Ai, koks skirtumas.

-Viskas?

-Ate

 

Antroji Evangelija pagal Užkalnį

evangelija

Waisted time, sukasi galvoje mintis, bet, aišku, nieko negaliu kaltinti, pati kalta, kai skaitai bele ką, kas po ranka pasitaiko. Tiesiog tuo metu norėjosi kažkokio lengvo skaitalo, dar, prisipažinsiu, man kitose skaitytose autoriaus knygose visai patikdavo surankioti visokie įdomūs ar juokingi faktai, tai tikėjausi, kad ir šioje knygoje bus panašiai. Panašiai ir yra, tik kad dar tie faktai apipinti visokiais užkalniškais išvedžiojimais ir bajeriukais, kurie jau senokai pabodę, o dabar dar kartojasi, tai tampa jau ne tik pabodusiais, bet ir visai nusibodusiais (tikriausiai man dabar gresia žiaurus nutrolinimas ir užbaninimas, nors greičiausiai tokios garbės būti nutrolinta ir užbaninta niekada nesulauksiu, whatever).

Tai va. Gal ir būtų visai nieko tarybinio gyvenimo uždokumentavimas, ale, kad čia labiau uždokumentuota Užkalnio nuomonė apie Tarybinį gyvenimą ir šiaip Užkalnio nuomonė apie ką nors.. Tai kam įdomi ta nuomonė, tas tegul ir skaito.

Buvo ir gerų dalykų:

  1. keletą kartų nusijuokiau
  2. keletą dalykų sužinojau

Taškas.

Jie grįžta per pilnatį

Jie-grizta-per-pilnati-817

Neduokite savo vaikams ir paaugliams šios knygos paprastą dieną, jei nenorite, kad jie skaitytų naktį po antklode pasislėpę. Juo labiau neduokite pilnaties metu, žinote, garsiai perskaityti burtai, neduok die, ims ir suveiks. Na, nebent jums patinka, kai jūsų vaikai kažkur dingsta ir leidžia jums patiems ramiai skaityti savo knygas. Patarčiau štai taip – geriausia pradėti skaityti šeštadienio ryte – per savaitgalį greičiausiai ramiai įveiks, gerai išsimiegos ir nepradings. Nors ką gali žinoti…

Vilnius dabar labai populiarus. Ypač rašytojų tarpe. Staiga vieną dieną atsibudome ir supratome, kokioje lobių skrynioje gyvename (beje, labai įdomu pasidarė, ar “Silva Rerum” jau įtraukta į mokyklos programą, ar ne. Gal kokia mokytoja galėtų pakomentuoti? O gal knyga per populialari, kad būtų įtraukta į nuobodųjį privalomų skaitymų klubą?) Taigi, dideli skaito “Silva Rerum”, maži ir per vidurį skaito “Mano Vilnius mano” ir “Jie grįžta per pilnatį”. Ir man savęs paauglės labai gaila, kad neturėjau šių knygų, nes dabar tik galiu bandyti įsivaizduoti, kaip man šios knygos būtų nerealiai patikusios. Nes juk visą laiką skaitydavome, kaip nuotykiai nutinka visur kažkur už jūrų marių, bet tik ne čia, ne šalia, ne Vilniuje, stebuklų ir vaiduoklių mieste.

O vaiduokliai ir ateiviai iš praeities šioje knygoje žavingi. Tikrai, paskaitykit, pamatysit. Kaip gi kitaip – juk princai, karalaičiai ir kunigaikščiai, rūmų intrigos, miesto budeliai, magai, apsišaukėliai, mokslininkai ir visi kiti. Stebuklingas miestas, vos ne pasaulio bamba. Eina sau, jėga. Einu pro langą pažiūrėsiu. Gerai, kad ne pilnatis.

Raising Cain. Protecting the Emotional Life of Boys

raising

Šitos knygos nevadinsiu metų knyga, nes ji yra viso gyvenimo knyga ir turėtų būti privaloma perskaityti visiems, kas turi reikalų su berniukais. Kaip ant knygos sako The Washington Post: “Brilliant… required reading for anyone raising – or educating – a boy.” Ir kaip dažnai visokie užrašai ant knygų viršelių būna visiški pliurpalai, tai šis yra grynų gryniausia tiesa.

Knyga mano rankose atsidūrė rekomendavus mano pusseserei, auginančiai du žavingus berniukus. Pati auginu vieną, ne mažiau žavingą, ir, prisipažinsiu, kartas nuo karto atsiduriu visiškoj aklavietėj, nes nei beišmanau, kaip su tuo savo berniuku tvarkytis, nei suprantu, kas jo galvoje dedasi. Tai perkaičiusi šią knygą, galima sakyti, patyriau nušvitimą. Garbės žodis. Aš pati nelabai tikiu visokiais nušvitimais, kaip ir skambiais žodžiais ant knygų viršelių, bet šios knygos žodžiai pataikė tiesiai, kur reikia – ir į protą, ir į širdį, gavosi cheminė reakcija ir užsidegė lemputė mano galvoje.

Ir kas ten tokio stebuklingo? Man tas stebuklas yra labai aiškiai, labai nenuobodžiai (!) ir labai suprantamai paaiškintas berniuko emocinis pasaulis, leista pažiūrėti jo akimis, kaip viskas atrodo, kaip jaučiasi ir kodėl išprovokuoja vienokį ar kitokį elgesį. Su daugybe dialogų, pavyzdžių ir paaiškinimų.

Niekam ne naujiena, kad mūsų kultūroje berniuko emocinis pasaulis yra supaprastintas iki dviejų trijų emocijų, dažniausiai – pykčio ir džiaugsmo, berniukai (dėl įsitvirtinusios mačizmo, kietumo kultūros, na, žinote, vyrai neverkia ir t.t.) tiesiog neišmokomi atpažinti kitų emocijų ir pasimatę patys nuo savęs visas kitokias, dažniausiai neigiamas emocijas, išreiškia viena tų, kurią gerai pažįsta, ir, savaime suprantama, ta gerai pažįstama emocija yra pyktis, agresija. O iš tikro turėtų būti liūdesys, sumišimas, skausmas, pasimetimas, nesaugumas. Dėl šio nesupratimo, berniukai gauna “piktų”, “agresyvių” vaikų etiketes ir yra nurašomi, įvardijami kaip nepatogūs, izoliuojami, kad netrukdytų, kai iš tikro, piktumas ir agresija yra ženklas, kad vaikui reikia padėti, kad vyksta kažkas, ko jis pats greičiausiai nesupranta.

Knygoje nagrinėjami berniuko ir tėvo, berniuko ir mamos santykiai, ko, kuriuo augimo laikotarpiu berniukui iš tų santykių reikia, alkoholis, narkotikai, santykiai su mergaitėmis, seksualinis gyvenimas ir t.t. Labai sunku čia trumpai viską suvardinti, dėl to labai labai rekomenduoju.

Ronja plėšiko duktė

astrida_ronja

Galiu lengviau atsikvėpti – mano mylimiausia vaikystės knyga laiko išbandymą puikiai išlaikė ir aš vis dar beprotiškai myliu šitą knygą, ir ji man iki šiol beprotiškai jaudinanti, beprotiškai romantiška, graži, gili ir kokia tik norit gera. Man ir šiandien atrodo beprotiškai romantiška praleisti vasarą oloje su savo geriausiu draugu, kurį, žinoma, esi beprotiškai įsimylėjusi (bandau įsivaizduoti, kaip nuostabu tai atrodė, kai knygą skaičiau pirmą kartą), lakstyti po miškus, karstytis po medžius ir šokinėti nuo uolų į vandenį ir visiškai nebūti mergaitiškai mergaitiška ir princesiška, nesistaipyti prieš veidrodžius ir neskaičiuoti strazdanų ar garbanų.

Ronja man yra pati gražiausia ir laisviausia mergiotė pasaulyje ir dar, žinoma, drąsiausia. O jau ta tėviška meilė, o tas stiprus užsispyrusio milžino tėvo glėbys… Mmm. Ši knyga pilna meilės, nuotykių, gyvenimo išminties ir gyvenimiškų pamokų. Nuostabi, tad nieko nuostabaus, kad ją perskaičius siaubingai norėjau turėti, net gavojau, kad reikės apsimesti bibliotekoje, kad pamečiau, kad tik nereikėtų grąžinti – gi ją gauti buvo tiesiog neįmanoma, kur tau, nors leidimas ir buvo x0,000 egzempliorių. Būtent dėl to, kai jau sugalvojau, kad galima skaityti dukrai, susiradau tą seną ir išsvajotą leidimą. Įdomu, ar Benas skaitė.

Gyveno kartą Uvė / A Man Called Ove

ove

Įsivaizduok, kad gyveni sename tarybiniame daugiabutyje, kuriame pilna pagyvenusių kaimynų. Gal tarp jų yra kokia smalsi bobutė, sekanti savo kaimynus pro langą, inteligentiška pensininkė, diedulis, visą laiką sėdintis ant suoliuko prie įėjimo. Ir yra Ove. Tvarkingas vyriškis, kuriam niekas negali įtikti. Visas pasaulis yra tiesiog baisi netvarka ir visų mėgstamiausias užsiėmimas yra nesilaikyti taisyklių, o juk viskas kuo aiškiausiai surašyta juodu ant balto – šiukšles rūšiuoti, kur neparkuoti mašinų, kada netriukšmauti, kaip stiklinti balkonus ir t.t.

a man named

Na, štai jau ir pažįstami su Ove. Labiau erzinančio ir užknisančio kaimyno nesugalvosi. Toks jis nuo pat vaikystės – anksti neteko tėvų, neturėjo per daugiausia draugų, visą laiką buvo keistuolis, kurio keistumą įvertino ir įsimylėjo jo žmona Sonia. Tik niekas negali suprasti, ką ši simpatiška moteris rado šiame užsipyrusiame kietakaktyje. Sonia tikriausiai vienintelė, kuri Ove gerai supranta, tad jis su ja dažniausiai ir kalbasi – nėra reikalo kalbėti su tais, kurie tavęs nė velnio nesupranta. Tik kad paskutiniu metu Sonia dažniausiai neatsako. Na, ne dažniausiai, niekada, iš tikro tai Sonia jau kuris laikas mirusi, bet Ove vis tiek su ja kalbas, nes nebuvo ir nėra žmogaus, kurį jis labiau mylėtų. Siaubingai jos trūksta. Taip baisiai, kad Ove nori užbaigt reikalus su šiuo gyvenimu ir kuo greičiau, tuo geriau! Tik va, šiandien tai padaryti jam sutrukdė. Kokia netvarka! Sutrukdys ir rytoj. Damn it! Kas ir kaip, jau būtų visiškas knygos atskleidimas, tad sustoju čia.

A Man Called Ove yra tokia paprasta ir nesudėtinga knyga. Bet tas paprastumas kažkoks šiltas. Šita knyga – viena iš tų, kuri primena, kad net labiausiai atsiribojęs, šaltas ar užsidaręs žmogus nori būti reikalingas. Net nebūtinai mylimas, bet reikalingas. Dažniausiai tiek ir uženka. Ir kad kiekvienas žmogus – tiek geras, tiek blogas, tiek bjaurus, – turi savo istoriją. Kokia Ove istorija? Ir kas Ove kaimynai tam name, kurį pradžioje įsivaizdavome?

Frederik Backman
Frederik Backman