Viskas, ko reikia, kad blogis triumfuotų, tai – kad geri žmonės nieko nedarytų.

Tikras lobis už šio gražaus mėlynų atspalvių knygos viršelių. Knyga, kuri turi būti įduota kiekvienam vaikui ar suaugusiam, kuris paklausia “ką man dabar skaityti?”. Knyga, kuri pasakoja, kaip danų tauta antrojo pasaulinio karo metais prisirinko tiek daug gerų karmos taškų, kad iki šiolei juos naudodama gyvena kaip viena laimingiausių pasaulio tautų.

Knygoje pasakojama apie Danijos okupaciją antrojo pasaulinio karo metais. Ir vieną skaudžiausių to karo klausimų – žydų likimą.

-Ar daug yra danų žydų? – tą vakarą pasiteiravau tėvo.

– Yra stambių danų, mažų danų, tingių danų, darbščių danų, net dogų danų, – tėtis nusišypsojo iš savo paties pokšto, – bet mes visi – danai. Ir viskas. Tik danai.

Štai taip galvojo didžioji dauguma danų. Dėl to jiems pavyko pasiekti, kad į nacių nagus pakliuvo ir žuvo du procentai Danijos žydų. Pas mus tik tiek išgyveno…

Knygoje – vienos šeimos istorija, o kartu ir visos šalies, sudarytos iš tokių šeimų, istorija. Apie tai, kaip iš pradžių žmonės galvojo, kad reikia neerzinti didesnio priešo ir tiesiog daryti, kas sakoma, apie tai, kad ne visada taip elgtis pavyksta, galiausiai neveiklumas pradeda gręžtis prieš tave patį, kad ir kaip to vengi, ateina į tavo kiemą ir beldžiasi, ką ten beldžiasi, laužiasi į tavo kaimyno, oi, ne, ne kaimyno, o tavo duris.

Daugelis danų vokiečiams atsuko, kaip mes sakome, den kolde skulder (šaltą petį), t.y. atsuko nugarą. Taip žaidimų aikštelėje reikia daryti tiems, kas negražiai elgiasi. Tiesiog ignoruoti ir su jais nežaisti.

Mane sužavėjo, kaip nešališkai, pasitelkdama vaiko balsą, autorė papasakojo šią istoriją. “Brolis vis kalbėjo, jog geras danasstotų į kovą, bet tėtis nesileido į kalbas. Jis mums liepė tiesiog sakyti: “Nicht verstehen” (nesuprantu), jei užkalbintų koks kareivis, ir eiti savais keliais. “Nicht verstehen.” Nesuprantu. Tai teisybė. Aš nieko nesupratau.”

Tai nėra “juoda balta” ar “kokie šventi buvo danai” istorija: buvo ir danų, kurie kolaboravo su naciais, buvo vokiečių, kurie padėjo žydams pabėgti į Švediją, buvo šeimų, kurios skilo dėl to, kad vieni palaikė vienus, kiti kitus ir t.t. Buvo siaubingai daug baimės ir nežinios, tačiau tuo pačiu labai daug šviesos, šilumos, drąsos ir žmogiškumo. Ta šviesa knyga tiesiog spinduliuoja. Dėl to, grąžinusi šitą knygą į biblioteką, aš ieškosiu nusipirkti sau, nes ji tiesiog privalo būti namų bibliotekoje ir turi būti perskaityta šimtą vieną kartą.

O prie ko čia tas Hitleris ir jo kanarėlė? Tebūnie čia teaser, kaip ten lietuviškai?