Ronja plėšiko duktė

astrida_ronja

Galiu lengviau atsikvėpti – mano mylimiausia vaikystės knyga laiko išbandymą puikiai išlaikė ir aš vis dar beprotiškai myliu šitą knygą, ir ji man iki šiol beprotiškai jaudinanti, beprotiškai romantiška, graži, gili ir kokia tik norit gera. Man ir šiandien atrodo beprotiškai romantiška praleisti vasarą oloje su savo geriausiu draugu, kurį, žinoma, esi beprotiškai įsimylėjusi (bandau įsivaizduoti, kaip nuostabu tai atrodė, kai knygą skaičiau pirmą kartą), lakstyti po miškus, karstytis po medžius ir šokinėti nuo uolų į vandenį ir visiškai nebūti mergaitiškai mergaitiška ir princesiška, nesistaipyti prieš veidrodžius ir neskaičiuoti strazdanų ar garbanų.

Ronja man yra pati gražiausia ir laisviausia mergiotė pasaulyje ir dar, žinoma, drąsiausia. O jau ta tėviška meilė, o tas stiprus užsispyrusio milžino tėvo glėbys… Mmm. Ši knyga pilna meilės, nuotykių, gyvenimo išminties ir gyvenimiškų pamokų. Nuostabi, tad nieko nuostabaus, kad ją perskaičius siaubingai norėjau turėti, net gavojau, kad reikės apsimesti bibliotekoje, kad pamečiau, kad tik nereikėtų grąžinti – gi ją gauti buvo tiesiog neįmanoma, kur tau, nors leidimas ir buvo x0,000 egzempliorių. Būtent dėl to, kai jau sugalvojau, kad galima skaityti dukrai, susiradau tą seną ir išsvajotą leidimą. Įdomu, ar Benas skaitė.