Žydų karalaitės dienoraštis

zyduKnyga plonytė, vos 150 puslapių, o kaip apie ją trumpai parašyti, neišmanau. Nes tas 150 puslapių yra santrauka ko gero skaudžiausio Lietuvos istorijos laikotarpio. Prieškaris, karas, pokaris. Rusai, vokiečiai, rusai. Lietuviai, žydai. Šaudytojai, gelbėtojai. Holokaustas, trėmimai, prievartavimas sovietine ideologija. Kaip tiek aprašyti, kai puslapių vos per pirštą storumo? Tik labai trumpai, tarsi užuominom, kurios, neapsigaukite, labai aiškios, o taip pat nešališkos, neteisiančios, neteisinančios ir nemoralizuojančios. Nes, kur ten ta teisybė, kai, kaip “1000° moteryje” atkartoja Herbjorga Bjornson, “Dievas buvo bedievis”. Kokia teisybė ir kieno pusėje, kai lietuvis gelbėja žydą Iciką, o šio brolis bolševikas išvežė to lietuvio senelį į Sibirą, o paskui tas žydas Icikas, su brolio bolševiko pagalba, traukia lietuvį iš sovietinio kalėjimo? Kaip ten apie tas nuodėmes ir akmenis?

Knygą skaičiau vienu įkvėpimu. Bet tiesiogine žodžio prasme, atrodo, įkvėpiau ir bijojau kvėpuoti, kad pasislėpusios žydų karalaitės Esteros neišgirstų. Tas įkvėptas gumulas kažkur ir tūnojo krūtinėj su knygos baime, nesaugumu, beviltiškumu, kol pratrūko su Esterą gobojančios Mildos žodžiais: ” Niekam neatidarysiu durų. Galit nušaut… Niekas daugiau nebegąsdins, niekas daugiau nesibalados, nesiknis po spintas, niekas negers, nesmardins mano namuose…”

Galvoju, ar yra jau tokių lietuviškų knygų, kurios štai taip užgauna šią visaip vengiamą temą. Tokią siaubingai nemalonią, kad lengviausia nekalbėti, tarsi užsimerkti ir tada jos kaip ir nebus. Reikės paskaityti Parulskio “Tamsa ir partneriai”, įdomu, iš kokios perspektyvos žiūrima toj knygoj. O Šaltenio knygą reikia nešti į mokyklą. Ne tiek į literatūros, kiek į istorijos pamokas. Arba į abi. Ir kitiems ne pro šalį paskaityti. Įdomu, kokių diskusijų knyga sukels.

 

Hetė Bi stebuklingų būtybių gydytoja. Drakono giesmė

hete

Šiandien toks milijono dolerių vertės momentas buvo. Pasiėmiau dukrą iš mokyklos, kadangi baiginėjau skaityti knyga, o namie nėr ramybės, sakau: “Tu nieko prieš, kad aš pabaigsiu skaityti?”,”Gerai, aš tada skaitysiu savo”. Išsitraukia vakar šviežiai gautą “Drakono giesmę”, nuo kurios neįmanoma atplėšti, ir abi skaitom. Palaima. Kaimynams tikriausiai gerai atrodau – pastoviai sėdi garaže ir kažką skaito. Sūnus dabar mokosi apie profesijas, mokykloje pamačiau užrašyta, kad bus knygų pardavėjas. Made my day, kaip sakant. Knygų žiurkizmas, pasirodo, užkrečiama liga.

Na, o kadangi Hetė Bi jau perskaityta, tai prašau dukros pasidalinti įspūdžiais.

-Kas ta Hetė Bi?

-Jinai yra mergaitė, eee, kurios plaukuose yra balta sruoga ir ant vieno skruosto yra violetinis žvaigždės formos apgamas.

-O ką reiškia ta sruoga?

-Kad jinai bus Pasakėnijos saugotoja. Apgamas irgi tą reiškia.

-O kas ta Pasakėnija?

-Pasakėnija yra šalis, kurioje gyvena drakonai, fėjos, elfai, vienaragiai ir viso būtybės, kurios… O kaip pasakyti?Egzistuoja? Ką reiškia egzistuoja? Kad jos yra, ar kad jų nėra?

-Egzistuoja reiškia yra.

-Kurios neegzistuoja tikram gyvenime.

-O kas sukūrė Pasakėniją?

-Jinai tiesiog buvo, bet šiaip nebuvo parašyta.

-Kodėl vadinasi “Drakono giesmė”?

-Nes iš drakono, kažkoks – neatsimenu to karaliaus vardo – pavogė iš jo giesmę ir ugnį, ir tada Hetė turėjo keliauti, ieškoti tenais, neatsimenu, kažkokios gelės, tuoj pasižiūrėsiu, saulėkaitos gėlės, kad išgydytų drakoną ir jis vėl atgautų balsą ir ugnį.

-Ir jai pavyko?

-Taip.

-Ar labai sunku buvo?

-Mmm… nu, sunkoka.

-O kas sunkiausia buvo?

-Eiti į ugnikalnio viršų.

-Kodėl?

-Kad surastų tą gėlę.

-O ten statu, ar kliūtys kažkokios?

-Nu, buvo, tuoj parodysiu…

-Statu žiauriai, bet ir gražu.

-Ką dar gali apie knygą pasakyti?

-Kad labai įdomi.

-O klasiokės susidomėjo, kai mokykloj skaitei?

-Taip.

-Kas susidomėjo?

-Rūta, Lela ir Rugilė.

-Tai jau laukia eilėj?

-Mhm.

-O tu rytoj skaitysi antrą dalį?

-Mhm.

-Duok bučkį ir eik miegoti.

-Ei,(žiūrėdama į ekraną, ką rašau ir kad rašau visus mhm eee) tu rašai visiškus juokelius.

 

1000° moteris

1000-laipsniu-moteris_p1

Toji karšta, net 1000 laipsnių karščio, moteris yra Herbjorga Marija Bjornson. Skaitydama knygos aprašymą ant nugarėlės ir žiūrėdama į viršelio nuotrauką, kažkaip tikėjausi (ach, kaip tos išankstinės nuostatos suknisa protą), kad jos istorija bus pašėlusi, pankiška ir nerūpestinga, gal rokeriška, linksma ar hipiška. Ir gal ta istorija yra visokia tokia, bet visus tuos apibūdinimus vienus su kitais per visą kūrinį lydi kažkoks liūdesys, sunkumo jausmas ir, ką žinau, gal bad karma?

Herbjorgos (Heros) laimingiausias gyvenimo periodas yra vaikystė, prabėgusi Islandijoje ir Danijoje, ir ji labai staiga nutrūksta Europoje prasidėjus karui. Kad nebūtų per mažai problemų, Heros tėvas apsinuodija nacių filosofija ir stoja blogon priešininkų pusėn

Aš ir toliau miegojau su mama, nes tėtis atsiguldavo svečių kambaryje, vadovaudamasis nuostata: vokiečių karys miega tik su savo idėjomis ir su savo tauta.

-Ir su fiureriu, – pridurdavo mama ir nusijuokdavo, sėdėdama su močiute virtuvės kampelyje, kur jos, Helei maišant makaronų sriubą, megzdavo, plepėdavo ir rūkydavo.

-Kai vyrai liaujasi mylėję savo žmonas ir pradeda mylėti kitus vyrus, gyvenimas virsta karu, – filosofavo virėja, pasilenkus virš puodo.

Nelemtai susiklosčius aplinkybėms, paauglė Hera lieka visiškai viena bombarduojamoje Vokietijoje, galima sakyti, pėsčiomis pereina Lenkiją ir Vokietiją. Kas žino, ar ne lengviau būtų žūti per kokį bombardavimą ar šiaip nuo atsitiktinės kulkos, nei patirti visą tą košmarą, kurį ji patyrė savo kelionėje. Visi karo metai prabėga kaip siaubo pasakoje: suksi į kairę – koją išsisuksi, suksi į dešinę – galvos neteksi. Vidurinio kelio tiesiog nėra.

Apačioje, gatvėje, išgirdau sveikinimą, palydimą ištiestos rankos gesto: “Heil Hitler!” – “Heil Hitler!” – nuskambėjo atsakymas. Ten, kur į nesąmonę atsakoma aidu, išmintis sudūžta į kvailybės sieną.

Karas vis dėlto vieną dieną pasibaigia ir Hera sugrįžta namo. Kaip ir vaikas dar, bet jau visiškai suaugusi, jau spėjusi patirti per savo gyvenimą tiek, kad užtenka vienai knygai. Čia jos klajonės po pasaulį (Argentina, Prancūzija) ir dažnai galbūt labai lengvabūdiški bandymai būti laiminga nesibaigia. Tik kad ta laimė – vis išsprūsta ir vis nesuprasi, ar pasirinkimas blogas, ar tiesiog nelemta. Tokiais atvejais belieka tik juoktis iš savęs arba juoktis iš aplinkybių – negalima nesižavėti tuo gyvybingumu ir veržlumu, gyvenimu iki pabaigos (siekiančios net 1000 laipsnių Celsijaus).

Žmogus – tokia būtybė, kuriai nuolatos reikia nelaimės. Jei negauna jos iš motinos gamtos rankų, mėgina susiorganizuoti pats.

Prisipažinsiu, kad kelios dešimtys puslapių skaitėsi sunkokai ir vis nekabino. Skyreliai trumpučiai, šokinėja laike ir labiau panašėja į nesuvaldytą chaosą nei į sklandų tekstą. Tačiau į knygos vidurį, tekstas vis labiau kabino, net pradėjau ją tampytis visur su savim, kas, turint omenyje knygos plytišką formatą, jau šį tą rodo. Tad ir įvertinti knygą sunku – turi ir minusų, ir pliusų, ir prajuokina, ir paliūdina. Pati knygos medžiaga labai plati ir turtinga, Heros gyvenimas – neįtikėtinas, tačiau, negalėčiau sakyti, kad tekste tas gyvenimas tobulai suvaldytas – galėjo būti ir geriau. Nepaisant visų nesklandumų, paskaityti verta. Vien tam, kad pamatyti, koks gajus gali būti žmogus. Nors ar galima kažko kito tikėtis iš ant šaltos uolos gyvenančios tautos atstovės?

Autorius su neįmanomai sudėtingu vardu ir pavarde. Granata - Hitlerio kiaušinis - pasyvi, bet svarbi knygos veikėja.
Autorius su neįmanomai sudėtingu vardu ir pavarde. Granata – Hitlerio kiaušinis – svarbus knygos atributas

 

 

Danuko Dunduliuko nuotykiai

Apimta sentimentų savo vaikystei, bibliotekoje paėmiau “Danuko Dunduliuko nuotykius”, 2008 m. perleistą leidimą. Atsimenu, kad man vaikystėje tie nuotykiai labai patiko, įstrigo man ši knyga, atsimenu, net norėjau turėti namuose, gal net ir turėjau, nebeatsimenu.

Pradėjau skaityti, o varge vargeli. Neteisingai pavadino autorius savo knygą, ji turi vadintis “Danuko Dunduliuko ausys” ar kažkas panašaus, o kokia Lietuvos prichologų draugija turėtų įtraukti į nerekomenduojamų vaikams skaityti knygų sąrašą bent jau tol, kol vaikystėje fizinėmis bausmėmis gerai išauklėti seimo nariai pagaliau turės valios arba kaip nors fiziškai bus priversti priimti vaikus draudžiantį mušti įstratymą.

Na, apie ką gi aš čia?

– Danuk! – storu balsu padeda mamai ir tėtis. – Kur tu? Nebandyk slėptis – ausis nurausiu!

***

Algio tėvelis nutvėrė mano draugužį už ausies:

-O iš kus tu žinai, kiek čia pelių?

***

Atgavau įprastinę veido spalvą namuose. Tik ausys keletą dienų taip ryškiai raudonavo, jog atrodė, kad ne į baudžiančias tėčio rankas buvo patekusios, o iš siaubingo slibino nasrų ištrūkusios…

***

Tėtis nutvėrė mane už ausies.

-Na, retasis gamtos reiškiny! – papurtė, tiesa, nelabai stipriai.

Keturi skirtinigi ausų nuotykiai, keturi ausų draskymo būdai. Kitų ieškoti pritrūkau kantrybės, o ir garbės šitos jie neverti. Kokia paguoda – nelabai stipriai papurtė vaiką už ausies!!! Taip ir skaičiau vaikams, su nukrypimais nuo teksto… Jau nekalbu apie kas antrą skyrelį, kuriame pačios tikriausios patyčios, pateikiamos, kaip kažkas linksmo ir juokingo. Aišku, kai jau vaikas kas penki puslapiai tampomas už ausies, apie tai, kad autorius, ką nors suvokia apie patyčias, tai čia jau nereikia norėti. Žinoma, kai knyga buvo leista pirmą kartą, visa tai tarybinei visuomenei atrodė normalu ir įprasta, man pačiai greičiausiai atrodė juokinga, linksma ir kasdieniška, bet leidykla, prieš kartodama leidimą, galėtų bent perversti ir iš naujo įvertinti, ar labai linksmi tie Danuko nuotykiai.

Numirti dar kartą

Trileris, kuris privertė mane ilgai neiti miegoti ir klausyti iki galo. Esu skaičius tik keletą Tess Gerritsen knygų, kol kas ši man patiko labiausiai.

Lyg ir visai nesusijusios žmogžudystės (joo, jų buvo daug ir nelabai romantiškų) Amerikoje ir Afrikoje, lyg ir nieko bendro tarp jų, bet intuicija neduoda ramybės detektyvei Rizzoli – kažkas čia negerai. Tad per vargus ir kolegų šnairavimus ir kreivus žvilgsnius, ji kantriai aiškinasi, kas įvyko ir kas vis dar vyksta. Įtampa auga stabiliai ir, likus geram gabaliukui puslapių, pasiekia tašką, kai padėti į šalį jau nebegali ir skaitai miego sąskaita. Aišku, jeigu jau įsivaizduoji, kad žudiką nutvėrei už rankos, gali atpalaiduoti tą ranką ir paleisti tariamą žudiką, kad vėliau netektų apsijuokti prieš kolegas skaitytojus – nebus taip paprasta. Ir ramu nebus tol, kol žudikas neatsidurs už grotų. Nors ir tada neramu, geriausia, kai žudikas yra šešios pėdos po žeme.

Tinka trilerių mėgėjams, Tess fanams, šiaip mėgstantiems pasibauginti ir atsisukus atgal pasitikrinti, ar niekas tamsią naktį neseka iš paskos.