Knyga plonytė, vos 150 puslapių, o kaip apie ją trumpai parašyti, neišmanau. Nes tas 150 puslapių yra santrauka ko gero skaudžiausio Lietuvos istorijos laikotarpio. Prieškaris, karas, pokaris. Rusai, vokiečiai, rusai. Lietuviai, žydai. Šaudytojai, gelbėtojai. Holokaustas, trėmimai, prievartavimas sovietine ideologija. Kaip tiek aprašyti, kai puslapių vos per pirštą storumo? Tik labai trumpai, tarsi užuominom, kurios, neapsigaukite, labai aiškios, o taip pat nešališkos, neteisiančios, neteisinančios ir nemoralizuojančios. Nes, kur ten ta teisybė, kai, kaip “1000° moteryje” atkartoja Herbjorga Bjornson, “Dievas buvo bedievis”. Kokia teisybė ir kieno pusėje, kai lietuvis gelbėja žydą Iciką, o šio brolis bolševikas išvežė to lietuvio senelį į Sibirą, o paskui tas žydas Icikas, su brolio bolševiko pagalba, traukia lietuvį iš sovietinio kalėjimo? Kaip ten apie tas nuodėmes ir akmenis?
Knygą skaičiau vienu įkvėpimu. Bet tiesiogine žodžio prasme, atrodo, įkvėpiau ir bijojau kvėpuoti, kad pasislėpusios žydų karalaitės Esteros neišgirstų. Tas įkvėptas gumulas kažkur ir tūnojo krūtinėj su knygos baime, nesaugumu, beviltiškumu, kol pratrūko su Esterą gobojančios Mildos žodžiais: ” Niekam neatidarysiu durų. Galit nušaut… Niekas daugiau nebegąsdins, niekas daugiau nesibalados, nesiknis po spintas, niekas negers, nesmardins mano namuose…”
Galvoju, ar yra jau tokių lietuviškų knygų, kurios štai taip užgauna šią visaip vengiamą temą. Tokią siaubingai nemalonią, kad lengviausia nekalbėti, tarsi užsimerkti ir tada jos kaip ir nebus. Reikės paskaityti Parulskio “Tamsa ir partneriai”, įdomu, iš kokios perspektyvos žiūrima toj knygoj. O Šaltenio knygą reikia nešti į mokyklą. Ne tiek į literatūros, kiek į istorijos pamokas. Arba į abi. Ir kitiems ne pro šalį paskaityti. Įdomu, kokių diskusijų knyga sukels.
knyguziurkes.com 
Dabar vis paskaitinėju senąjį Šaltenį. Taip pat ir “Demonų amžių”. Kiek poezijos tekstuose – kaifuoju. Labai laukiau ir šios.
Nebuvau nieko skaičius, ši – pirmoji