Neduokite savo vaikams ir paaugliams šios knygos paprastą dieną, jei nenorite, kad jie skaitytų naktį po antklode pasislėpę. Juo labiau neduokite pilnaties metu, žinote, garsiai perskaityti burtai, neduok die, ims ir suveiks. Na, nebent jums patinka, kai jūsų vaikai kažkur dingsta ir leidžia jums patiems ramiai skaityti savo knygas. Patarčiau štai taip – geriausia pradėti skaityti šeštadienio ryte – per savaitgalį greičiausiai ramiai įveiks, gerai išsimiegos ir nepradings. Nors ką gali žinoti…

Vilnius dabar labai populiarus. Ypač rašytojų tarpe. Staiga vieną dieną atsibudome ir supratome, kokioje lobių skrynioje gyvename (beje, labai įdomu pasidarė, ar “Silva Rerum” jau įtraukta į mokyklos programą, ar ne. Gal kokia mokytoja galėtų pakomentuoti? O gal knyga per populialari, kad būtų įtraukta į nuobodųjį privalomų skaitymų klubą?) Taigi, dideli skaito “Silva Rerum”, maži ir per vidurį skaito “Mano Vilnius mano” ir “Jie grįžta per pilnatį”. Ir man savęs paauglės labai gaila, kad neturėjau šių knygų, nes dabar tik galiu bandyti įsivaizduoti, kaip man šios knygos būtų nerealiai patikusios. Nes juk visą laiką skaitydavome, kaip nuotykiai nutinka visur kažkur už jūrų marių, bet tik ne čia, ne šalia, ne Vilniuje, stebuklų ir vaiduoklių mieste.

O vaiduokliai ir ateiviai iš praeities šioje knygoje žavingi. Tikrai, paskaitykit, pamatysit. Kaip gi kitaip – juk princai, karalaičiai ir kunigaikščiai, rūmų intrigos, miesto budeliai, magai, apsišaukėliai, mokslininkai ir visi kiti. Stebuklingas miestas, vos ne pasaulio bamba. Eina sau, jėga. Einu pro langą pažiūrėsiu. Gerai, kad ne pilnatis.