Iš karto prisipažinsiu – pradėjau knygą skaityti blogai nusiteikusi. Kaip blogai? Ogi taip, kad galvojau, kad ką čia, vaikiška knyga (nepasigukite šia idėja), viens du ir perskaitysiu, o išėjo taip, kad gan ilgai skaičiau. Ir gan lėtai. Ir vis galvojau, ar čia burtai kokie, ar magija, nu, neina greičiau skaityti, nors tu ką. Sumąsčiau, kad gal ir priežastis yra.
Ši knyga labai tiršta. Tiršta žodžių ir vaizdų, viskiausių naujadarų ir nematytų būtybių, ir fantazijos (jaučiausi kaip skaitanti Salman Rushdie “Šėtoniškas eiles” (vis dar skaitau, nesugebu pabaigti). Autorė pati šį stilių yra užvadinusi mythpunk. Kai daug tokių žodžių ir nepažįstamos informacijos, tai natūraliai kažkaip jie kiša “padnoškes”, gerai jau gerai, kiša koją greitam skaitymui, nes skaitai ir, pvz., žodis – vivernas, vivernynas, Pandemoniumas. What? Kas, kas? Perskaitai garsiai: “Pandemoniumas” ir vis tiek nesugebėtum pakartoti, jei paklaustų…
Pati istorija, kaip pavadinimas išduoda, vyksta Pasakų šalyje. Ir ta pasakų šalis ne tokia linksma “strykt pastrykt”, o pilna nelaimėlių, nes šiuo metu pasakų šaliai vadovauja nelabai demokratiniu būdu valdžią perėmusi Markizė. Kol su ja nesusiduri, Pasakų šalyje (kuri tokia manskaitant susidarė vaizdas ne plokščia, o labai įgylį ir į aukštį) visai smagu, tačiau susidūrus – visai ne saldu.
Nesutinkate?
Na, kaip norit. Bet aš stengiuosi būti kilniaširdis pasakotojas ir kiek galėdamas rūpinuosi savo mergaite. Aš nekaltas, kad skaitytojai reikalauja nuotykių O taip jau yra, kad į bėdą galima pakliūti ir be nuotykių, bet nuotykių be bėdų, deja, nebūna.
Bet kaip ir betkurioje užgniaužtoje visuomenėje, net jei ji pasakiška, vis tiek atsiranda besipriešinančių drąsuolių keistais vardais, kurie, nors ir rizikuodamisavo gyvybe, greičiausiai ir taps tavo draugais ir padės nugalėti blogiečius. Netgi, jei reikės muštis tarpusavyje (taip taip, knyga pilna visokių įdomybių-keistenybių)ar kalbėtis su suvo mirtimi.
-Kas tu?
-Aš esu Mirtis, – atsakė. – Ar nesimato?
-Bet tu tokia maža!
-Todėl kad ir tu maža. Tu dar labai jauna ir toli esi nuo savo Mirties, todėl aš, kaip ir visa, kas yra toli, atrodau labai maža ir nepavojinga. Bet visuomet esu arčiau, negu atrodo. Aš augsiu kartu su tavimi, kol galiausiai palinksiu virš tavo lovos didelė ir tamsi, ir tu užmerksi akis, kad manęs nematytum.
(Vis dar atrodo vaikiška knyga?)
Gal, žinoma, iš tokios istorijos nelabai reikia tikėtis, bet man labiausiai knygoje pritrūko priežasties-pasėkmės ir motyvacijos aiškumo – labai “aiškiai” pasakiau. Na, visą laiką man buvo toks jaumas, kad kažką praleidau, ar neperskaičiau, nes labai dažnai jaučiausi taip, kad nesuprantu, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi knygos veikėjai ar net pati Rugsėjė, pagrindinė mūsų herojė. Gal prie to neaiškumo jausmo prisideda autorės pasirinktas netęstinumas tarp knygos dalių. Pvz., vienam skyriui pasibaigus, Rugsėjė gai atsidurti visai naujoje aplinkoje, kuri, kaip jau minėjau yra tiršta, nauja ir kol joje susigaudai, o dar neaišku, kaip ji ten atsirado… Bet gal rimtai ką nors pramiegojau?
Pati įdomiausia ir greičiausia man buvo knygos beveik pabaiga, kurioje, kaip sako autorė “viskas paaiškėja”, na, nes ten tikrai viskas paaiškėja, o to aiškumo, kaip jau minėjau, man pritrūko.
Nepaisant visos knygos raizgalynės, pagrindinė knygos veikėja Rugsėjė yra labai žmogiška, žemiška, tikroviška ir netgi miela. Dar drąsi. Ir nuoširdi. O scena, kur ji alkana žvejoja ir užmuša žuvį man buvo labiausiai įsimintina.
Summa summarum. Netapau šios autorės fane, bet paskaityti ir susipažinti buvo įdomu. Visai smalsu būtų ir šitą perskaityti. Šį kartą ne mergaitė Pasakų šayje, o berniukas, iš Pasakų šalies.
Tai va. O pasirodo autorė yra labai aktyvi crowfunding (čia kai minia susimetapo mažai pinigų, kad gautųsi daug pinigų ir kažkas galėtų įgyvendinti savo idėją) judėjimo narė ir būtent šis kūrinys yra pirmoji knyga, kurios išleidimą finansavo minia, laimėjusi žinomą literatūrinį apdovanojimą prieš išleidžiant ją tradiciniu būdu.
knyguziurkes.com 