Koralaina

Visai nereikia būti vaiku, kad būtų baisu šitos knygos. Neil Gaiman jau išgasdino mane su savo viena kirminuota knyga, tada aš tiesiog mečiau ją skaityti, nes man šiurpai bėgiojo ir viską niežtėjo. Nuo to laiko vis galvojau, ką čia to Gaiman galėčiau paskaityti, grynai susipažinimo tikslais, tad bibliotekoje, kai manęs paklausė, iš kokios amžiaus grupės aš to Gaiman’o noriu (kas per nesąmonės amžiaus grupės, bet čia jau atskira tema), tai aš nužygiavau prie pačios jauniausios – penktos – aštuntos klasės lentynos, kur meiliai rikiuojais “Koralaina” ir “Kapinių knyga”, welcome, drąsieji penktokai.

Taigi, nebijokit, tik norėjau paklausti, ar niekada savo namuose nepastebėjote keistų užkaborių, durų, už kurių mūro siena, ar ko nors panašaus? Na, jei nepastebėjote, tai ir gerai, o jei pastebėjote, tai pamirškite savo pastebėjimus kuo greičiau ir jokiais būdais nebandykite tų durų atrakinti, o juo labiau per jas eiti. Nebent visai neturite ką veikti. Nes aš tai turiu ką veikt ir tikrai neičiau. Greičiausiai neičiau. Nes netyčia už jų gali atrasti tokį paralelinį pasaulį, kuriame gyvena tavo kita mama ir kitas tėtis. Labai meilūs ir geranoriški, ir visaip besistengiantys tau įtikti. Būtų gal visai nieko, bet jiems vietoj akių – juodos sagos, o jų meilumas, žinoma, išgaruoja vos tik pabandai parodyti kitokią mandagią nuomonę. Tada sakai, kad pagalvosi, ar čia norėtum gyventi ir mauni namo, o grįžęs neberandi tikrųjų tėvų, tad tenka vėl grįžt pas tuos kitus tėvus, kad išvaduotum tikruosius. Ir nieko ten linksmo nebelieka, tik rūkai, burtai ir nelaimingi sielų neturintys kūnai,o sielos tai stikliniuose rutuliukuose. Na, kaip sakant, dabar jau einu miegot, labanaktis, ramių sapnų.