Italų pamokos

Labai patiko – viskas, ką noriu parašyti apie šitą knygą. Ką tik perskaičiau, ką parašiau apie “Lazario moteris“, tai ten irgi panašiai rašau, kad ką jau čia rašysi, kai knygoje viskas parašyta. Man labai patiko, nors, greičiausiai “Lazario moterys” patiko labiau. Bet ir “Italų pamokos” labai, ar būtina joms būti konkurentėmis? Man gal siužetas moterų stipresnis, bet, dieve, dieve, ta Stepnovos kalba. Nu, nereali, nereikia ten nė siužeto, toks jausmas! Kaip gražiai jinai rašo, kaip gražiai ji mato. Viską! Jau pirmam puslapy apie mėsmalę – “geležinę, labai sunkią, ant taburetės nuo jos išdavikiškas įspaudas”. Pas kiekvieną mamą tikriausiai tas įspaudas namuose – ant stalo, ar ant taburetės, kaip pas ką. Kiaurai gręžiantis tarybinio gyvenimo atributas.

Šį kartą knygos nugarėlė labai tiksli ir gerai surašyta, nelabai ką pridursi. Ogariovas visai nenorėjo tapti gydytoju, taip jau susiklostė, kad turėjo. Kad išsipirktų, tikriausiai. Ar prieš dievą, ar prieš sąžinę, kas ten žino. Tokia pilka tarybinė vaikystė – net dusina nuo nemeilės, nuo kažkokio beviltiškumo, kuris net karą padaro patraukliu – geriau jau karas, nei šitai, kai nėra daugiau iš ko rinktis. Du variantai – yra mėsos arba nėra mėsos. Iš vaikystės pilkumos, pažaidęs karą armijoje, į kitą, jau savo pilkumą. Mokslas mokslas mokslas darbas darbas darbas ir, o dieve, meilė. Net kojas pakerta. Kai, kad galėtum mylėti, turi būti žiaurus, begėdis, suskis paskutinis, baisu net į save žiūrėti. Geriau tik į ją. Karūnuota beprotybės karūna. Tik Ogariovas jos nematė, tos karūnos. Bet nesvarbu, meilės baigtį Stepnova išduoda pirmame sakinyje – “Iš Malios liko tik baklava.” Kaip skaitytoja, įtari, kas ta Malia ir kokia jos baigtis, tik prie ko čia ta baklava? Aišku, kaip visada, iš pradžių nenori tikėti, kad taip ir bus, kad tokia pabaiga. Vis tiek tikiesi ilgai ir laimingai, kai visi priešai nugalėti. Gal taip ir buvo? Kaip pažiūrėsi.

Svarbiausiam Knygų mugės susitikimui pasiruošus, reikia tik kokį klausimą sugalvoti autorei. Gal apie tai, kokia prognozė Rusijai be olandiškų ir itališkų sūrių?

Apie sūrį Rusija sužinojo tik Petro Pirmojo laikais. Jis atvežė sūrininkų iš Olandijos, jis daug ko atvežė, vargšas išdirgintas žmogus, psichopatas ir darbštuolis, na, tikrai jau nenorėčiau gyventi prie tokio caro-tėvelio, bet ir pagalvoti baisu, kas būtų nutikę Rusijai be jo. Sūris prigijo, ir neblogai, bet amžiams liko svetimos šalies pramanas, keistenybė laisvų žmonių, kuriems nėra ką veikti, tik sėdėti ir laukti, kol skysta virs kieta, o iš pieno ir vilties gims ateitis – sūris.