Nu, garbės žodis! Nu, kodėl joms visoms reikia vieno diedo? Gi durniau nesugalvosi, bet serialas garantuotas. Arba, kaip mūsų literatūros mokytoja sakydavo: “Netekėkit už nemylimo, nes bus didelė tragedija, jei ištekėjusios sutiksit savo meilę.” (Tai ir neteka mano klasiokės tikrųjų mylimųjų laukdamos.)
Tai grįžtu prie to serialo. Tikro itališko, kur žilaplaukė motina matrona pusę miesto kvartalo laiko po padu arba po skolų skaičiais savo paskolų knygoje, o jos sūnūs comora mafijozai ją nuoširdžiai dievina, liaupsina ir kitus priverčia taip daryti. Na, nebent išskyrus Lilą, kuriai šiaip ant visko nusispjaut. Net ant matronos. Ji ir pati gera emocinė mafijozė ir teroristė. Visi jos nekenčia, bet ir gyventi be jos negali. Tik jai va irgi to paties diedo reikia, jezusmarija, kiek gi galima. Ir suprask, ar ten tikrai ta meilė, ar šiaip ambicija ir noras porą pagaliukų į ratus įkišti? Taip ir Elena, vis bėga nuo Lilos, atrodo, jau ir pabėgo, bet šioji vėl lyg niekur nieko išdygsta su kokia “gera” naujiena ar kokiu skauduliu, kurį Elena buvo jau bepamirštanti.
Jau klausau ketvirtąją dalį, tad šis aprašymas jau ketvirtosios įtakojamas. Tas seriališkumas biškį užknisa, bet čia gal mano šiaurietiškai galvai taip atrodo, ten gi pietūs, Neapolis, jausmai per kraštus veržiasi, Vezuvijus po žeme kunkuliuoja, visiems padai svyla – ne man suprast pirmyn-atgal tampymųsis. Ir, kaip sakant, jei jau taip nutiko (į knygą žiūriu labai autobiografiškai), tai negi dabar autorė apsimes, kad viskas buvo daug gražiau, nekasdieniškiau ir t.t. Įpusėjant paskutinę dalį, darosi aišku, dėl ko autorė lyginama su Knausgaardu – būtent dėl to tiesioginio pasakojimo – buvo taip ir anaip ir nė žodžio ne trumpiau!
Trečiojoje knygoje – daugmaž aštuntasis XX a. dešimtmetis. Daug kas keičiaisi. Lėtai, bet keičiasi požiūris į šeimą, į moterį, į santuoką, kontracepciją – be muilo operos, knygoje yra ir socialinis, ekonominis, politinis Italijos fonas. Ir dar klasinis – jis ypatingai aštrus, svarbus, jaučiamas, pabėgti nuo skurdo visais įmanomais ir neįmanomais būdais -visų veikėjų tikslas. Knygų pavadinimai, kaip visada labai taiklūs. Šį kartą – tie, kurie išeina, ir tie, kurie lieka – vieni pereina iš vienos kastos į kitą (taip, taip, labai primena Indiją), antri iš vienos šeimos į naują, visai netradicinę, iš vieno statuso visuomenėje į kitą, iš rojaus į pragarą ir atgal.
Džiaugiuosi tik, kad su Ferrante susidėjau, kai visos keturios knygos išleistos. Nežinau, kaip reikėtų iškentėti serialo pratęsimo belaukiant. Dabar klausau dieną naktį. Visada, kai nereikia su kuo nors kalbėti, ar ko kito klausyti.
Dar Neapolio vaizdų, negaliu atsispirti neįdėjus.
knyguziurkes.com 