Mano kova. Mylintis žmogus

May 5, 2020May 5, 2020 ~ kzL ~ 2 Comments

Kai perskaičiau pirmąją serijos dalį, pagalvojau, kad gal užteks ir vienos – na, maždaug įsivaizdavimui, apie ką čia kalba ir kas per reikalas ta autofiction. Skaičiau 2014 metais ir niekaip netikėjau, kad kokia nors leidykla imsis tokios apimties kūrinio vertimo. Ir štai 2020 m. – ir knyga išversta, ir tęsiu skaitymą, ir galvoju – kodėl.

Labiausiai tikriausiai iš smalsumo. Dėl tos pačios priežasties, kaip spoksau į instagraminių žmonių stories, kur balansuoju ant ribos – ar tikrai man tikrai reikia/trūksta/duoda žinojimas, kas juose yra transliuojama? Ypač kai transliuojama va taip intymiai? O ir dabar atrodo jau, kad auditoriją sudominti ir tegalima štai tokio lygio intymumu, kokio pradininku ir tapo Karl Ove Knausgard.

Ir dar tas atvirumas – ar peržengia ribą, ar ne? Iš jo pusės – tikriausiai, kad ne, bet iš žmonos, ypač, kai atkleidžiamos jos vyrui patikėtos paslaptys, dalykai, kur šiaip niekam nepasakoji? Kaip autoriui apsinuogint prieš skaitytoją su savo gyvenimu neapnuoginant žmonių, su kuriais gyveni? Tikriausiai neįmanoma ir vienintelė išeitis (kuri nelabai išeitis) – būt visų nesavanorių knygos veikėjų prakeiktam.

Ir kodėl vis tiek skaitom? Dėl to paties atvirumo – gal matydamas, kaip pasaulinio lygio literatūros žvaigždė kamuojasi su žemiškais dalykais, kaip netiki savo darbais, kaip visiškai panikuoja, kai reikia kalbėti auditorijai, save ramina, kad va ir jam nelengva, kad ir jį užknisa buitis, bamba žmona, būti visą dieną su vaikais nuobodu ir t.t.

Viena tikrai aišku – autoriui tikrai negalioja patarimas “jei gali nerašyti – nerašyk”. Nu, negali žmogus tikrai. O aš tikriausiai negaliu toliau neskaityt, padaryt “unfollow” Knausgard iš savo lentynos. Vis tiek smalsu, kaip ten ta vaikystė trečioje knygos dalyje. Tai – to be continued… O atsvarai tikriausiai reiktų žmonos Lindos kokią knygą perskaityt. Jos tikriausiai irgi niekas nebūtų vertęs, jei ne skandalistas vyras. Jei leistų kas pasirinkt, įdomu, kaip būtų pasirinkus?

Those Who Leave and Those Who Stay

February 6, 2016 ~ kzL ~ Leave a comment

Nu, garbės žodis! Nu, kodėl joms visoms reikia vieno diedo? Gi durniau nesugalvosi, bet serialas garantuotas. Arba, kaip mūsų literatūros mokytoja sakydavo: “Netekėkit už nemylimo, nes bus didelė tragedija, jei ištekėjusios sutiksit savo meilę.” (Tai ir neteka mano klasiokės tikrųjų mylimųjų laukdamos.)

Tai grįžtu prie to serialo. Tikro itališko, kur žilaplaukė motina matrona pusę miesto kvartalo laiko po padu arba po skolų skaičiais savo paskolų knygoje, o jos sūnūs comora mafijozai ją nuoširdžiai dievina, liaupsina ir kitus priverčia taip daryti. Na, nebent išskyrus Lilą, kuriai šiaip ant visko nusispjaut. Net ant matronos. Ji ir pati gera emocinė mafijozė ir teroristė. Visi jos nekenčia, bet ir gyventi be jos negali. Tik jai va irgi to paties diedo reikia, jezusmarija, kiek gi galima. Ir suprask, ar ten tikrai ta meilė, ar šiaip ambicija ir noras porą pagaliukų į ratus įkišti? Taip ir Elena, vis bėga nuo Lilos, atrodo, jau ir pabėgo, bet šioji vėl lyg niekur nieko išdygsta su kokia “gera” naujiena ar kokiu skauduliu, kurį Elena buvo jau bepamirštanti.

Jau klausau ketvirtąją dalį, tad šis aprašymas jau ketvirtosios įtakojamas. Tas seriališkumas biškį užknisa, bet čia gal mano šiaurietiškai galvai taip atrodo, ten gi pietūs, Neapolis, jausmai per kraštus veržiasi, Vezuvijus po žeme kunkuliuoja, visiems padai svyla – ne man suprast pirmyn-atgal tampymųsis. Ir, kaip sakant, jei jau taip nutiko (į knygą žiūriu labai autobiografiškai), tai negi dabar autorė apsimes, kad viskas buvo daug gražiau, nekasdieniškiau ir t.t. Įpusėjant paskutinę dalį, darosi aišku, dėl ko autorė lyginama su Knausgaardu – būtent dėl to tiesioginio pasakojimo – buvo taip ir anaip ir nė žodžio ne trumpiau!

Trečiojoje knygoje – daugmaž aštuntasis XX a. dešimtmetis. Daug kas keičiaisi. Lėtai, bet keičiasi požiūris į šeimą, į moterį, į santuoką, kontracepciją – be muilo operos, knygoje yra ir socialinis, ekonominis, politinis Italijos fonas. Ir dar klasinis – jis ypatingai aštrus, svarbus, jaučiamas, pabėgti nuo skurdo visais įmanomais ir neįmanomais būdais -visų veikėjų tikslas. Knygų pavadinimai, kaip visada labai taiklūs. Šį kartą – tie, kurie išeina, ir tie, kurie lieka – vieni pereina iš vienos kastos į kitą (taip, taip, labai primena Indiją), antri iš vienos šeimos į naują, visai netradicinę, iš vieno statuso visuomenėje į kitą, iš rojaus į pragarą ir atgal.

Džiaugiuosi tik, kad su Ferrante susidėjau, kai visos keturios knygos išleistos. Nežinau, kaip reikėtų iškentėti serialo pratęsimo belaukiant. Dabar klausau dieną naktį. Visada, kai nereikia su kuo nors kalbėti, ar ko kito klausyti.

Dar Neapolio vaizdų, negaliu atsispirti neįdėjus.

This slideshow requires JavaScript.

Aš atsisuksiu atgal – į 2014 m.

January 1, 2015 ~ kzL ~ 2 Comments

58 knygos (neblogai):

36 skaitytos lietuviškai

20 audio (angliškos)

2 skaitytos angliškai

13 lietuvių autorių

O pernai tegul būna išskirtiniai metai ir geriausia metų knyga skelbiu

Agnes de Lestrade knygą “Didysis žodžių fabrikas”,

nes kaip bežiūrėčiau į perskaitytas (šioji gi net neįtraukta į 58 tarpą, nes žiūrėjimo daugiau nei skaitymo), nė viena manęs taip giliai neužgriebė kaip šioji, taigi tebūnie jai ši karūna.

Labai labai geros, nedaug iki metų geriausios:

Ch. N. Adichie “Americanah”

Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo”

Metų autorė:

Chimamanda Ngozie Adichie – perskaičiau tris šios autorės knygas ir visos vertos dėmesio

Geros (labai rekomenduoju):

R.J.Palacio “Wonder” (lietuviškas leidimas vadinasi “Stebuklas”

Ian McEwan “The Children Act”

Jhumpa Lahiri “The Namesake”

John Boyne “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui”

Chimamanda Ngozie Adichie “Pusė geltonos saulės”

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

Labai kitokia, prie kurios vis grįžtu ir apie ją nuolat galvoju:

Karl Ove Knausgaard “My Struggle 1. A Death in the Family”

Liko įpusėta ir nežinia, koks bus jos likimas:

Salman Rushdie “Šėtoniškos eilės”

Štai tokie metai. Kaip matot daugiau (užpernai perskaičiau mažiau), nebūtinai reiškia geriau. Galbūt šiais metais būsiu išrankesnė, tik dar nelabai įsivaizduoju, kam ir kaip. Su Naujais metais! Gerų knygų, daug laiko skaitymui ir eurų knygoms pirkti.

My Struggle: 1. A Death in the Family / Mano kova. Mirtis šeimoje

November 25, 2014January 4, 2019 ~ kzL ~ 4 Comments

“I gave up all ambition, I didn’t try to be clever or anything: I just tried to write as fast as I could.”

Nauja knyga. Įdomus viršelis. Įdomi pradžia. Įdomu. Nuobodu.Vėl įdomu. Nuobodu. Laikinai padedu į šoną, nes kažkaip nebetraukia. Kiek galima skaityti visas tas detales apie orą, apie paauglišką alaus pirkimą, apie nejaukią tylą namuose. O paskui sėdžiu viename iš Scanoramos filmų su Juliette Binoche (du buvo su Juliette Binoche, abu geri) ir kažkoks tarsi nušvitimas atėjo. Aš gi autobiografiją skaitau! Ne šiaip knygą. Labai atvirą autobiografiją. Niekada nesu skaičiusi tokio atviro teksto, kuriame, labiausiai tikėtina, kad parašyta taip, kaip buvo – be pagražinimo ir sušvelninimo, kad ausies nerėžtų ar neužkliūtų kam nors. Nors ta tiesa, žinoma, yra autoriaus tiesa, nebūtinai tokia pati, kaip kitų autoriaus gyvenimo dalyviių tiesa. Karl Ove Knausgaard netgi prisipažįsta

Tai štai toks ir buvo mano nušvitimas, kad pradėjau knygą skaityti kitomis akimis. Iki tol užsimiršusi skaičiau grožinės literatūros knygą, o paskui – kaip dienoraštį ar išpažintį. Ir nuo atvirumo net nejauku, nes mūsų net tautosaka kalba apie skalbinių neskalbimą viešose vietose, o čia viskas juodu ant balto. Apie save ir dar apie tėvą, apie jo nuopolį, apie kurį gal ir pasiguostume geriausiam draugui, tačiau vargu ar drįstume užrašyti savo dienoraštyje, papostinti FB sienoje („Sveiki, čia mano prasigėrusio tėvo irštva, kai įėjau, nuo smarvės pradėjau žiaugčioti, o nuo šoko – verkti.“), juo labiau apie tai paleisti į pasaulį knygą. Čia tikriausiai ir yra didžiausias knygos išskirtinumas –

It‘s unbelievable… It‘s completely blown my mind . Zadie Smith

Įsivaizduokite, kad vis dėlto tai padarote. Aprašote savo tėvus ar artimuosius. Gyvus ir mirusius (neduok dieve, blogai apie juosius). Parašote savo tiesą, kuri galbūt net visai objektyvi. Į kokią raganų medžioklę papultumėt, kiek palaikymo ir kiek pasmerkimo sulauktumėt? Gal greičiau giminystės išsižadėjimo. Man atrodo, kad taip parašius, aš pati nedrįsčiau skaityti to teksto, nekalbant apie bandymą įsivaizduoti, kaip kažkas kitas skaito, o gal net aptarinėja ir diskutuoja.

Tai yra nuogo žmogaus knyga. Nesuvokiamai drąsi. Kartais iki nuobodumo detali – per visas biografijos dalis susidarytų 3,600 puslapiai, mano turima pirmoji dalis – 490 p. Aš dar nežinau, ar skaitysiu toliau. Beprotiškai populiari Norvegijoje – praktiškai turėtų būti kiekvienos šeimos lentynoje, nes 5 milijonai gyventojų yra išpirkę pusę milijono egzempliorių. Iš kur tas populiarumas? Iš to neblizgesio, kurio pilna kasdienybė ir pilnas gyvenimas, o bet tačiau – niekam neįdomus, niekam nepasigirsi, no show off? Kai nekalbam, net pamirštam kad egzistuoja, o paskui štai, ima ir parašo kažkas. Ir nuneša stogą.

http://www.grafomanija.com Sandra Bernotaitė (knygos rekomenduotoja) apie knygą. Nuo čia prasidėjo knygos skaitymo istorija.

karl ove 2 — Šitą tiesiog norisi įdėti, kad neatrodytų viskas taip grėsmingai

2012 m. geriausios

December 20, 2012 ~ kzL ~ 6 Comments

Žurnalai ir laikraščiai pradėjo skelbti geriausias 2012 m. knygas. Skliausteliuose – goodreads vertinimai – šiaip, įdomumo dėlei, ar sutampa kritikų ir skaitytojų nuomonės.

The Economist:

Hilary Mantel (Manau, šiais metais kiekvienam sąraše rasite, gerai, gerai, jau ruošiuosi klausytis) Bring Up the Bodies (4.30), Man Booker winner 2012