“I gave up all ambition, I didn’t try to be clever or anything: I just tried to write as fast as I could.”
Nauja knyga. Įdomus viršelis. Įdomi pradžia. Įdomu. Nuobodu.Vėl įdomu. Nuobodu. Laikinai padedu į šoną, nes kažkaip nebetraukia. Kiek galima skaityti visas tas detales apie orą, apie paauglišką alaus pirkimą, apie nejaukią tylą namuose. O paskui sėdžiu viename iš Scanoramos filmų su Juliette Binoche (du buvo su Juliette Binoche, abu geri) ir kažkoks tarsi nušvitimas atėjo. Aš gi autobiografiją skaitau! Ne šiaip knygą. Labai atvirą autobiografiją. Niekada nesu skaičiusi tokio atviro teksto, kuriame, labiausiai tikėtina, kad parašyta taip, kaip buvo – be pagražinimo ir sušvelninimo, kad ausies nerėžtų ar neužkliūtų kam nors. Nors ta tiesa, žinoma, yra autoriaus tiesa, nebūtinai tokia pati, kaip kitų autoriaus gyvenimo dalyviių tiesa. Karl Ove Knausgaard netgi prisipažįsta 
Tai štai toks ir buvo mano nušvitimas, kad pradėjau knygą skaityti kitomis akimis. Iki tol užsimiršusi skaičiau grožinės literatūros knygą, o paskui – kaip dienoraštį ar išpažintį. Ir nuo atvirumo net nejauku, nes mūsų net tautosaka kalba apie skalbinių neskalbimą viešose vietose, o čia viskas juodu ant balto. Apie save ir dar apie tėvą, apie jo nuopolį, apie kurį gal ir pasiguostume geriausiam draugui, tačiau vargu ar drįstume užrašyti savo dienoraštyje, papostinti FB sienoje („Sveiki, čia mano prasigėrusio tėvo irštva, kai įėjau, nuo smarvės pradėjau žiaugčioti, o nuo šoko – verkti.“), juo labiau apie tai paleisti į pasaulį knygą. Čia tikriausiai ir yra didžiausias knygos išskirtinumas –
It‘s unbelievable… It‘s completely blown my mind . Zadie Smith
Įsivaizduokite, kad vis dėlto tai padarote. Aprašote savo tėvus ar artimuosius. Gyvus ir mirusius (neduok dieve, blogai apie juosius). Parašote savo tiesą, kuri galbūt net visai objektyvi. Į kokią raganų medžioklę papultumėt, kiek palaikymo ir kiek pasmerkimo sulauktumėt? Gal greičiau giminystės išsižadėjimo. Man atrodo, kad taip parašius, aš pati nedrįsčiau skaityti to teksto, nekalbant apie bandymą įsivaizduoti, kaip kažkas kitas skaito, o gal net aptarinėja ir diskutuoja.
Tai yra nuogo žmogaus knyga. Nesuvokiamai drąsi. Kartais iki nuobodumo detali – per visas biografijos dalis susidarytų 3,600 puslapiai, mano turima pirmoji dalis – 490 p. Aš dar nežinau, ar skaitysiu toliau. Beprotiškai populiari Norvegijoje – praktiškai turėtų būti kiekvienos šeimos lentynoje, nes 5 milijonai gyventojų yra išpirkę pusę milijono egzempliorių. Iš kur tas populiarumas? Iš to neblizgesio, kurio pilna kasdienybė ir pilnas gyvenimas, o bet tačiau – niekam neįdomus, niekam nepasigirsi, no show off? Kai nekalbam, net pamirštam kad egzistuoja, o paskui štai, ima ir parašo kažkas. Ir nuneša stogą.
*
http://www.grafomanija.com Sandra Bernotaitė (knygos rekomenduotoja) apie knygą. Nuo čia prasidėjo knygos skaitymo istorija.
knyguziurkes.com 
Manęs trečioji ciklo knyga neužkabino savo tematika, gal kad apie berniuko vaikystę ir dar tarsi supaprastinta “vaikiška” kalba, bet vis tiek laukiu ketvirtosios knygos angliško vertimo – pirksiu ir skaitysiu visas. Paskutinėje knygoje bus apie Hitlerio “Mein Kampf”! 🙂
Tuo tarpu perskaičiau antrąjį Knausgaardo romaną (ne iš ciklo) “A Time for Everything” – apie angelus ir ne tik.
Ir kaip romanas?
Romaną dabar po truputį aprašinėju, įterpdama jo skaitymo įspūdžius į pasakojimą apie kelionę po Simpsono dykumą: užmesk akį į “Grafomaniją”, jei įdomu 😉
Na, bet jei trumpai, tai man patiko. 500+ psl labai smulkaus teksto. Irgi su eseistiniais/publicistiniais/pseudomoksliniais nuvažiavimais į šoną bei keliais tikrais autoriaus gyvenimo epizodais finale (tik šįkart pakeisti veikėjų vardai ir šis bei tas turbūt prikurta). Net pagalvojau, kad mieliau siūlyčiau skaitytojui, kuris nėra rašytojas, šitą romaną, o ne “My Struggle”. Bet, kaip ir rašei, “My Struggle” stiprioji vieta yra ta, jog tai nuoga autobiografija.
Dykumą skaitau 😉