The WordPress.com stats helper monkeys prepared a 2014 annual report for this blog.
Here’s an excerpt:
The concert hall at the Sydney Opera House holds 2,700 people. This blog was viewed about 50,000 times in 2014. If it were a concert at Sydney Opera House, it would take about 19 sold-out performances for that many people to see it.
Šitas paukštelis tikrai kitoks nei kiti paukščiai.
– Man nepatinka šito paukštelio sparnai. Aš nupieščiau kitokius, – sako manoji dailininkė.
– O kodėl paukštelio tokios kojos? – klausia staiga dideliu tapęs mano mažasis. Su juo ir skaitėme knygą, tad kas antroj eilutėj vis būdavo – “o kodėl, o kodėl, o kodėl”, tai pagalvojau, kad gal mano ką tik penkiametis dar per jaunas šitai knygai, iš kitos pusės, gal visai ne, tiesiog daug daugiau apie tekstą reikia diskutuoti ir aiškinti. Dėl kai kurių “o kodėl?” kartais tikrai tenka pasukti galvą, kad atsakytum.
O paukštelis – tai toks paukštelis, labiau mažas žmogelis. Gal dėl to jo ir sparnai kaip rankelės, ir kojos kitokios. Labai rimtas jis, gal todėl kad gimęs kosmonautikos dieną, o gal kad mėgstamiausia knyga “Mažasis princas” – kas pasakys? Nors gal ir pati knyga yra kaip “Mažasis princas” – dėl iliustracijų atrodo, kad tai knyga vaikams, nors iš tikro – tai knyga suagusiems.
Ir dar jis labai jautrus. Jam niekaip neaišku, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi žmonės (pvz., išveža ir palieka savo augintinius miške arba “kalba ir patys nežino, ką galvoja, nes niekada nesustoja ir nepasiklauso savo minčių, kad žinotų, ką galvoja”), o ir kas galėtų jam paaiškinti? Visokios pasaulio negandos ir nesusipratimai kaupiasi ir nuo jų paukštelis tampa permatomas – tada pravirksta, o verkdamas vėl atgauna savo spalvą.
“Mano draugas paukštelis” yra labai graži, labai spalvota ir labai rimta knygelė. Kaip gražiai sako (o aš tik pritariu) Kęstutis Urba “šio kūrinio žodžiai ir spalvos skleidžia artumo poreikį, draugystės jausmą, harmonijos, arba darnos, ilgesį. O harmonija – “toks paukštis, kurio širdis ir ptotas gieda vieną giesmę””.
Bandau sugalvoti, ar tikrai “10 litų” yra antroji mano skaityta komiksų knyga (pirmoji M. Satrapi “Persepolis” – jei dar neskaitei, tai būtinai paskaityk). Neskaičiuojant visokių ančiukų donaldų ir miki mauzų, tai tikrai. Vis tiek galima sugroti kokią iškilmingą tadam, nes “10 litų” yra pirmoji lietuviška komiksų. Mielai skaityčiau ir daugiau, jei tik būtų.
Apie ką yra “10 litų” istorija tikriausiai ne vienas įtaria. Įtaria, kad apie Darių ir Girėną (niekad neskiriu, kuris yra kuris) ir jų skrydį per Atlantą. Jei taip galvoji, tai pataikai tiesiai į knygos pabaigą, nes galų galiausiai, mūsų tautiniai dydvyriai knygos pabaigoje taip ir padaro – pakyla skrydžiui – o pati knyga tai yra apie Dariaus ir Girėno gyvenimą iki skrydžio.
Autorės kiek įmanoma rėmėsi šaltiniais apie lakūnų gyvenimą, o kur šaltinių nelabai tryško, tai pafantazavo, kaip galėjo būti. Man tie pafantazavimai knygoje – patys žavingiausi. Pvz., tuo pačiu metu, kai Girėnas Čikagoje vairavo taksi, šiame mieste gyveno ir mafijozas Al Kaponė, Voltas Disnėjus, Rėjus Krokas (McDonald’s įkūrėjas). Yra tikimybė, kad jie važiavo Girėno taksi, kas pasakys, kad ne? O kas tada galėjo kelionės metu įvykti? Ernestas Hemingvėjus greičiausiai važiuodamas šnekino vairuotoją, užduodamas savo garsiausią klausimą: “Kam skambina varpai?”, Al Kaponė ragino persekioti kitą automobilį ir nesidomėti lagaminu ir t.t.
Arba tam tikru laikmečiu nėra jokių duomenų apie Girėno asmeninį gyvenimą, į tai autorės: “Nėra likę liudijimų apie asmeninį gyvenimą, todėl šis visam laikui toks ir liko – privatus ir asmeninis.” Štai taip paprastai.
Šia knyga naujai pažvelgiau į tokį tirštai dramatišką reiškinį kaip Darius ir Girėnas. Už tai ir ačiū autorėms – puiki idėja. Paskaitykit, smagiai praleisit laiką, akiratį praplėsit, kitaip į šią istoriją pažiūrėsit. Tuo pačiu “adios” litui, kuriam dvi su puse dienos gyvenimo liko, pasakysit, o jei jau kitais metais skaitysit, tai ir ašarą ilgesio galėsit nubraukti.
Vienas knygos minusas – formatas. Kažkaip komiksų knygos norėtųsi mažesnio formato – tiesiog patogumo dėlei. Bet aš apie komiksus nieko nenusimanau, gal čia įprasta toks formatas? Tada tebūnie.
Atsimenu, kai vasarodavom kaime, tai būdavo du tokie neaplenkiami dalykai – motociklai (apie juos galėsiu papasakoti, kai perskaitysiu knygą kokią apie motociklus) ir arkliai. Transporto priemonės, žodžiu. Kartais su pusbroliais gaudavom užduotį iš kokio kaimyno parvesti arklį. Kartais tas koks kaimynas ant to pačio arklio visus ir susodindavo (sakyčiau telpa lygiai trys, baisiausia sėdėt galiniam, nes vienintelis saugos diržas – arklio uodega). Aišku, be jokio balno, kur ten darbiniams arkliams kas balną turės. O jau laimės būdavo pilnos kelnės! Išskyrus vieną kartą, kai kelnės pilnos buvo ne iš laimės, o iš baimės, kai arklys pradėjo su visais jojikais šokinėti užpakalinėm kojom… Aukštoka vis dėl to ant to arklio, ypač mažam žmogeliukui.
Dar legendos byloja, kad mano prosenelis dažniausiai būdavo raitas, tai mano “kolektyvinėje pasąmonėje” jis maždaug atrodo kaip kapitonas Tenkešas arba Tadas Blinda.
Tokie mano ryšiai su arkliais, ne veltui, išvydus naują knygutę vaikams “Šilakalnio žirgynas” labai apsidžiaugiau, kad galėsiu kartu su vaikais pagilinti žirgininkystės žinias.
Knygutėje apžvelgiami visi svarbiausi su žirgais ir jodinėjimu susiję reikalai: pakinktai, kanopos sandara, elgesys su žirgais ir žirgų elgesys, pilvo gurgėjimas ir ausyčių judėjimas, pakinktai, žirgo kūno dalys, žirgo maisto racionas, tai kas lieka iš nesuvirškinto raciono ir taip toliau. Gan enciklopedinė knygutė, labai tinka serijai “Pasaulio pažinimas” ir šiaip visiems asfalto vaikams.
Tiesa, nors knygutė ir suomiška, visi vardai joje lietuviški. O man smalsu, kokie ten buvo suomiški vardai.
Na ir pabyrėjo gražių knygų vaikams. Kalėdos artėja. Labai smagu, kad daugelis tų knygų pagaliau! pagaliau! yra lietuvių autorių ir lietuvių dailininkų. Ir dar labai gražios, kokybiškos ir prasmingos. Ir tekstai neturi nieko bendro su šituo neįmanomu skaityti tekstu.
Meškių istorijų tekstai tokie subtilūs kaip ir nuostabieji meškiai iliustracijose. Štai istorijoje apie lubinų labirintą (įsivaizduojat gražiausios spalvos labirintą) meškiui patinka ryšėti rausvą kaspiną, kuris visiems labai kliūva, nes meškiams gi reikia ryšėti žalią, rudą arba melsvą kaspiną, bet jokiais būdais ne rausvą. Ką daryti meškiui, kuriam kitokios spalvos nei tinka, nei patinka? Jei su kitos spalvos kaspinu jį apima liūdesys ar nerimas? Istorijoje apie puodynę meškiams mokykloje reikia išdaiginti sėklelę, tačiau Bendžio puodynėje niekas neišdygsta ir jis liūdnas keliauja su tuščia puodyne į mokyklą. O gal be reikalo meškis liūdi, gal tokia ir buvo mokytojo idėja, kad niekas neturi išdygti? Tai kaip tada kitiems meškiams išdygo?
Tokios istorijos, kurias skaitant galima padiskutuoti su mažuoju klausytoju įvairiomis subtiliai paslėptomis temomis, kad istorija neliktų vien tik tekstas ir gražūs paveikslėliai. O ar žinojai, kad daugelis šių meškių tikrai egzistuoja? Na, gal nebūtinai tiesiai iš iliustracijų, bet jų broliai ir sesės tai tikrai. Štai čia.
The New York Times knygų skiltis skelbia geriausius 2014 m. viršelius. Kai kurie iš jų, pvz., “Never Love a Gambler” ir “Silence Once Begun” (greičiausiai tie, kurių mintį pavyksta iš karto pagauti) yra tiesiog nerealūs. Kad geras “All Our Names” tikrai sutinku, prisimenu, kaip oro uoste vis grįždavau prie šitos knygos pačiupinėti, galiausiai pavyko save įtikinti, kad ir taip krūva neperskaitytų namie, šita niekur nepabėgs, ypač su geru viršeliu. Vis dėlto, iš pateiktų viršelių man pačiausias “Never Love a Gambler”. Nors ir “Silence Once Begun” geras. Ir Lydia Davies “Can’t and Won’t”! O tau?
Galvoju, kokių šiemet buvo gerų lietuviškai išleistų knygų viršelių? Vieną tikrai žinau – “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui“. Siūlyk savo! Kas tau įstrigo? Tuo pačiu galima ir bjauriausią variantą pasiūlyt 🙂
Kalbėti gražius žodžius yra svarbu (ypač, kai jie nemokami (skaityti gruodžio 11 d. įrašą), kalbėtis apskritai – dar svarbiau. Ypač, kai augi, pavyzdžiui iš vaiko į paauglį. Kai visi suaugę, jei neatrodo kvaili, tai atrodo neteisingi, apsimetėliai ir siaubingai nejautrūs aplinkiniam pasauliui (bent jau man taip atrodė). Tada, atrodo, negali kalbėti nei su mama, nei su tėte, vis tiek gi nesupras, ane? Lyg nuoširdiems pokalbiams vienos kartos skirtumas yra pati didžiausia kliūtis. O štai dvi kartos – pats tas. Atsiranda kažkokia kitokia požiūrio perspektyva, laikas ištiesina iškreiptus veidrodžius – dabar jau galima kalbėtis. Arba rašyti.
Knygoje “Ana ir Ana” – viena Ana yra močiutė, o kita Ana yra anūkė. Jaunajai Anai knygos pradžioje vienuolika, o pabaigoje keleriais metais daugiau. Kiek močiutei, gi nesvarbu – ji garbingo amžiaus žavinga dama ir dar labai gera močiutė – puiki pašnekovė ir laiškų rašytoja. Jos rašo viena kitai laiškus apie tai, kas tuo metu aktualiausia, Anai, tokiame amžiuje, žinoma, draugystė ir pirmoji meilė, šioji taip nebanaliai, nesaldžiai ir jautriai, daugiau per nepasakymus nei pasakymus aprašyta, skaitant atrodo, kad pati tą patį vos ne vakar išgyvenau. O kartu abiems joms aktualu – savi atradimai ir praradimai (ne tik dvasiniai, bet ir fiziniai, ateinantys kartu su senatve).
Šitą knygą man būtų buvę smagu ir gera skaityti, kai buvau 11-15-iolikos. Kai mano dukra bus paauglė, bus verta paskaityti, prisiminti, kaip pati jaučiausi, jei kartais užsimirštų (o juk užsimiršta), kada nors, jei teks garbė būti močiute, būtų paskata parašyti laišką savo anūkei. Įdomu, ar kas nors dar rašys laiškus ant popieriaus?
Kartais pačios tikriausios didelių žmonių knygos būna paslėptos knygose vaikams. Čia tokia knyga, kurią vakar vakare perskaičiau ir pasijaučiau lyg žaibu trenkta – šioje knygutėje tiek mažai žodžių ir tiek daug prasmės. Apie ką ji?
Apie tai, kad dažniausiai labiausiai vertiname tai, už ką mokame pinigus. Geriausia labai daug pinigų. Labai saugome daiktus, už kuriuos brangiai sumokėjome, nervinamės dėl įbrėžto mašinos šono – juk tiek daug sumokėjome, o dabar vėl turėsime mokėti, perkame daug dovanų švenčių proga, galiausiai patys ant savęs pykstame, kai šiukšlių dėžėn keliauja sugedęs maistas iš šaldytuvo. O dabar pagalvokite, ką turime nemokamai ir dažniausiai visai nevertiname? Aha, įsivaizduokite, jei norėdami pasakyti brangiam žmogui “Aš tave myliu”, turėtumėte sumokėti tiek, kiek dabar kainuoja jūsų išmanusis telefonas ar net automobilis. O jei tiek neturėtumėte, o vis tiek labai norėtumėte pasakyti, ar mokėtumėt? Jei vieninteliai žodžiai, kuriuos įpirktumėt savo meilei išreikšti būtų “vyšnia, dulkė, kėdė”. Ar atsisuktų į jus jūsų mylimasis, jei taip pašauktumėt? O gal nueitų su tuo, kuris įperka?
Gražūs žodžiai nieko nekainuoja. Dabar. Pas mus. Kol kas. Nesigėdykim ir nevenkim tų žodžių, tegul jie skamba ne tik švenčių proga ir ne tik mūsų galvoje (nepasakyti). Nes įsivaizduokite, jei staiga už juos tektų sumokėti – ką pirktumėt, o ko ne?
Prisipažįstu, kai ėmiau šitą knygą skaityti, tai kažkaip įsivaizdavau ją visiškai kitaip. Dabar, aišku, net sunku pasakyti, kaip kitaip, na, bet kitaip. Gal kad viršelis man toks gražus? Reikėjo prisiminti crazy bobulę iš “Gudrioji nuodų virėja” – kaip ir aišku, kad iš Arto Paasilinna kažko standartiško ir ne crazy nelabai reikėtų tikėtis.
Kai Suomijos šiaurėje seną malūną nusiperka vienišas nagingas vyras, kaimiečiai džiaugiasi, kad nebereikės toli važiuoti malti grūdų, tačiau šiam pradėjus keistokai elgtis – stūgauti naktimis, vaidinti įvairiausius gyvūnus – patenkintų gretos mažėja. Na, pats keistuolis šiandienos akimis ar miesto aplinkoje galbūt net nebūtų labai keistas – kuo daugiau žmonių, tuo daugiau keistuolių, kiekvienas kaip ir nebe toks svarbus tampa, bet preito amžiaus antroj pusėj, giliam kaime, kaip ir suprantama. Gal tik toks labai didelis kaimiečių noras atsikratyti malūnininku įkišant jį į psichiatrinę ligoninę toks truputėlį perlenktas, bet tiek to. Nabagui tenka ir ten pabuvoti, pabėgti, tada ir prasideda nuotykinė knygos dalis – bėgu, gaudau, staugiu, padegu, “pasiskolinu”, statau, griaunu ir t.t. Labai greitai susiskaito. Visą laiką galvoj sukasi mintis, kiek žmonės gali būti tolerantiški, kiek nori tokie būti, kiek bendruomenės “leidžia” būti kitokiam, nukrypusiam nuo standarto.
Knygą geriausia skaityti, kai norisi pertraukos nuo labai rimtų knygų, norisi kažko greito arba crazy, arba ir to, ir to.
Karas yra šlykšti mėsmalė. Ypatingai tiems, kurie tai supranta. Iš filmų ir iš knygų žinome daugybę istorijų apie savanorius aštuoniolikamečius, kurie stačia galva puola rašytis savanoriais, septyniolikamečius, besiraunančius plaukus nuo galvos, kad vis dar yra nepilnamečiai ir negali kariauti. Žūsta fronte nuo pirmųjų kulkų, duok dieve, nespėję dorai išsigąsti… O kokia klaikuma suvokiančiam karo absurdiškumą? Kai žinai, kad esi eilinis statistas be nuomonės, nesvarbu, kurios kariaujančios pusės vyriausybės įkaitas, nebeturintis teisių nei į savo kūną, nei į savo sielą, nei į savo pažiūras (nenorėti kariauti).
John Boyne pasirinkau po nuostabios Barnabio Broketo istorijos. Norėjau pasižiūrėt, ką dar suaugusiems rašytojas yra parašęs. The Absolutist – tai pasakojimas apie pirmojo pasaulinio karo metų įvykius. Tristan Sadler po vieno tais laikais nepateisinamo įvykio mokykloje yra atstumiamas tiek savo šeimos, tiek bendruomenės, tad net būdamas nepilnametis ir galbūt neturėdamas didelio pasirinkimo, užsirašo į kariuomenę – iš karto išsiunčiamas į paruošiamuosius mokymus, o labai greitai ir į karą. Savaime suprantama, Tristanas yra labai vienišas, todėl gavęs šiek tiek dėmesio iš savo būrio draugo Will Bancroft, labai prie jo prisiriša, dėl to visą laiką skaudžiai reaguoja, jei iš draugo negauna pakankamai dėmesio ar yra ignoruojamas.
Iš kitos siužetinės paraleliai einančios linijos sužinome, kad Willas yra žuvęs, o Tristanas po karo laukia susitikimo su Willo seserimi, kad galėtų perduoti sesers broliui rašytus laiškus. Visas laukimas ir susitikimas yra apipintas intriga, nes skaitytojas žino, kad Willas pažįstamų tarpe ir bendruomenėje nelaikomas karo didvyriu, vis vadinamas coward – bailiu, tačiau skaitytojas nežino, kodėl. Iki pat knygos pabaigos. Karo lauke įvyko kažkas, ką geriausiai, pasirodo, žino Tristanas. Ir žinojimas yra Tristano tiesa, ar skaitytojas ją pateisins? Ar papasakos seseriai, kas iš tikro įvyko? Ar įmanoma tokius dalykus papasakoti?
Pats romanas gal truputį per daug sukoncentruotas į pabaigą – toks jausmas, kad iki vidurio labai lėtai tempiamas, toks “paslaptingumas” net pradeda kažkiek erzinti, nebesinori plūduriuoti spėliojimuose, norėtųsi mažesnės koncentracijos į paskutinius puslapius. Manau, bent Willo “cowardice” istorija galėjo būti atskleista tolygiau, nenukelta į pasakojimo pabaigą. Gal taip būtų buvę stipriau?
Visai neseniai LRT rodė trijų dalių vokiečių filmą “Unsere Mütter, unsere Väter” (beje, visos trys dalys su angliškais titrais yra youtube).
Po kiekvienos dalies vaikščiodavau kaip pritrenkta, visą dieną gyvendama filme ir negalėdama atsigauti – labai įtaigus ir geras filmas. Labai rekomenduoju.
Jei nori, kad vyktų kitokie dalykai, niekada nedaryk to paties!
Jei nori ką nors sužinoti, pirmiausia pateik teisingus klausimus! Tai būtina sąlyga tikslui pasiekti.
Jei klausi, būsi kvailas vieną dieną, jei neklausi, liksi kvailas visą gyvenimą.
Na, jei nelabai supranti kvantinės fizikos, tai galima atsirinkti bent keletą gerų patarimų. O paklausti teisingus klausimus apie kvantinį pasaulį dar reikia ir mokėti. Tai jau tikrai. Nes reikia iškeliauti į visai kitą dimensiją ir apskritai pamiršti, ką iki šiol žinojai apie pasaulį. Skaitant, žinoma, vis galvojau, ar kai mokėmės mokykloje, mūsų mokytoja pati suprato, apie ką kalba, ar nelabai. Nes juk negali sakyti, kad supranti, jei nemoki paaiškinti kitam, o geriausia, paaiškinti vaikui. Pačiais paprasčiausiais žodžiais.
Perskaičius šią knygą gal jau galėsiu pasigirti, kad už kvantinės fizikos žinias atsakingas mano smegenų vingis pagilėjo kokiu puse kvarko spindulio ilgio? Na, dar pridėjus vaizdinę “Interstellar” medžiagą ir dar mokslinį filmo aiškinimą, turėtų būti visai neblogai su tuo supratimu. Nors iš tikrųjų tai tikra bejėgystė apima, atrodo, ir žemės kirminu su tokiom nieko nesuprantančiom smegenim per garbinga vadintis.
Tai va, matote, kelių šimtų puslapių knygutė vaikams gali gerokai smegenis susukti. Tegul skaito mūsų jaunieji gudročiai, viską supranta (kvarkus, leptonus, miuonus ir Higso bozonus) ir daro naujus atradimus. O aš? Eisiu tikriausiai paguodos šokolado valgyti, bo širdį skauda.
Gražus tekstas nuo pat pirmųjų eilučių (vertėja Birutė Jonuškaitė). Tokio pasiilgstu, dėl to skaičiau su pasimėgavimu. Knyga yra autobiografinė, autorė Magdalena Tulli epizodiškai pasakoja apie savo, savo motinos ir tėvo, giminės istoriją. Ji gimė jau po karo, tačiau tuo metu labai netracininėje lenkės ir italo šeimoje. Kodėl visa šeima gyvena komunistinėje Lenkijoje, vietoj to, kad išvažiuotų gyventi į Italiją, žinoma, niekas nesupranta, visa tai aplinkiniams kelia daug įtarimų. Aš irgi nelabai beprisimenu, ką autorė pasakojo per knygų mugę (lyg ir motina atsisakiusi išvažiuoti), bet akivaizdu, kad toks pasirinkimas nepalengvino Magdalenos vaikystės – jos gyvenimas tarsi suskilęs tarp spalvotos Italijos, kurioje ji leisdavo vasaros atostogas, ir pilkos, vienodos Lenkijos, kur tikriausiai nebuvo galima rasti labiau vienišo vaiko, nei išsiblaškiusi, dėmesio ištroškusi mergaitė – mokykloje visiškai nesiseka, “užsienietiški” rūbai tik sukelia aplinkinių pavydą ir neapykantą, karo sulaužyta motina tarsi plūduriuoja kažkur laike ir erdvėje.
Motinos giminės linija pasakojama prieš laiko srovę – duktė slaugo Alzhaimeriu sergančią motiną, kuri kas dieną pamiršta vis daugiau kasdienybės ir gyvena iš pradžių pokario, paskui karo, prieškario laikmečius, iš jų išnyra niekada negirdėti dėdžių ir tetų vardai, vėliau prapuolę ir niekada nepasiekę dabarties.
Vieninteliai šviesos žybsniai – knygoje pasakojimai apie giminę iš tėvo pusės, iš Italijos – skaitant taip ir norėdavosi, kad siena užsidarytų ir Magdalenos niekas nebeskraidintų atgal.
Ištrauka iš knygos.
knyguziurkes.com 