The Miniaturist / Miniatiūristas

minia

50 puslapių, dedu šitą knygą į šalį. Neįdomu man kažkaip, nuobodu. Labai daug nekasdienių žodžių tekste. Kai vienas kitas, gi nesijaučia, o čia po vieną kiekvienoj eilutėj, ir dar aprašantis aplinką, kiek gi galima landžioti žodyną – labai lėtas skaitymas gaunas. Viską sudėjus, jaučiu, kad tuoj pradėsiu knygos vengti ir ji tiesiog gulės “prie lovos” skaityklėj ir tik be reikalo užlaikys eilę. Pradedu mokytis mesti, kai neveža, žiūrėsiu kaip seksis, nors į “Šėtoniškas eiles” vis dar skersakiuoju ir žadu įveikti.

The UnAmericans

unam

Apie apsakymus, žinia, sunku parašyti, tai gal nesukam galvos, tiesiog sakau, kad man patiko, net galiu sakyti, kad patiko su trupučiu. Apsakymų veikėjai neamerikiečiai. Daugiausia žydai. Šių dienų. Kilmės iš Baltarusijos ar Ukrainos, tad ir Lietuvos vardo paminėjimas labai nenustebina. O veiksmas vyksta visur – Izraelyje, Kijeve, Prahoje, JAV. Apsakymų veikėjai – du broliai kariai, mylintys tą pačią merginą, tėvas, taip ir nepatekėjusi kino žvaigždė, pasiryžęs būti geresniu savo sūnui, tik padaryti tai daug sunkiau, nei įsivaizadvo, net jei susitikimas trunka tik savaigalį, kitas tėvas – išsigandęs dukters parduotos pjesės, kuriuos dar niekas nėra skaitęs. Išsigandęs, kad bus apie jį.

Vargu, ar kas leis šią knygą lietuviškai, bet jei būtų proga paskaityti, paskaitykit.

uname
Molly Antopol

 

Pelikanas Pranas ir taksas Antanas

pelikanasGal jau kažkur minėjau, kad būdama vaikas nemėgdavau daugelio tarybinių vaikiškų knygų iliustracijų. Man visai negražios buvo tos dabar klasikinėmis laikomos iliustracijos ir labiausia pasaulyje norėdavosi aiškių ir spalvotų paveiksliukų, na, kaip pavyzdžiui Paršiuko Čiuko, ar panašiai (Disney, neapsimesiu, po tarybinio nespalboto pasaulio buvo kažkas tai tokio). Nebuvau nei Každailio, nei iliustracijų puošusių Kubilinsko knygeles fanė. Todėl žiūriu į šitą knygelę ir galvoju, kaip tokios iliustracijos atrodo vaikams? Dabartinėms mano akims – gražios, bet įtariu tai man, kur kokie aštuoneri, tai nelabai…

Tai noriu įspėti, jei jums šios iliustracijos nelabai, ar galvojate, kad tavo vaikui nepatiks, tai neapsigaukite, nes knygutės tekstas yra labai smagus. Ir istorija smagi.

O buvo taip, kad skrido pelikanas ir nuklydo nuo savo būrio. Gerokai nuklydo. Lietuvoj, jo, aišku, niekas nepažįsta, vis spėlioja, ar čia kokia stora antis, ar riebus gandras. Tik žmonių pamestam taksui visai nesvarbu, jam tiesiog norisi draugo, kad vienam nebūtų liūdna. Na, ir būtų neblogai tiek vienam, tiek kitam rast namus. O kaip abiem sekėsi, nepasakosiu, nes bus neįdomu skaityti, tik išduosiu, kad viskas bus gerai.

Močiutė plėšikė

mociute

“Močiutę plėšikę” pirmokėlė išsinešė skaityti į mokyklą, kartu tik pradžią paskaitėm, tad tik žinau, kad močiutė visą laiką verda kopūstus ir “skaniai” jais kvepia namai ir pati močiutė, pas kurią važiuoti pagrindiniam knygos veikėjui yra beveik bausmė. Tik tiek ir žinau, o apie perskaitytą knygą paprašiau papasakoti jaunosios skaitytojos, pati pasiėmiau arčiausiai buvusį sąsiuvinį ir pradėjau konspektuoti. Kalba netaisyta 😉

Autorius David Walliams. Knyga apie berniuką Beną, kuris yra močiutės anūkas. Aplanko močiutę kiekvieną penktadienį ir jis nekenčia penktadienio, nes turi važiuoti pas močiutę, nes jis galvoja, kad močiutė yra nuoboda. Kai jis atvažiuoja, močiutė jo jau laukia ir kaskart yra paruošusi kopūstų sriubos ir kopūstų pyragą. Kai pavalgo, žaidžia žodžių loto, močiutė visada laimi. Kai pažaidžia, močiutė sako eiti valytis dantis, o Benas dantis valo tokiu būdu: ant dantų šepetuko patepa pastos, paskui nuplauna šepetėlį, užpurškia ant piršto dantų pastos, įkiša į burną ir išvolioja tą pastą po visą burną su liežuviu, tada išspjauna ir išskalauja burną ir nuplauna dantų šepetuką, kad močiutei atrodytų, kad išsivalė dantis. Tada močiutė paguldo jį į lovą ir nori jam pasekti labanaktuko pasaką. Kai močiutė užmigo, Benas nušliaužė prie telefono, paskambino mamai ir pasakė, kad mama greičiau jį parvežtų namo, bet mama sako, kad dabar šoka jos numylėtinis Flavijus Flavioras ir mama nenori praleisti jo šokio. Tada sako: “Paskambink tėčiui”. Benas paskambina tėčiui ir tėtis pasako, kad Flavijus Flavioras šoka labai gražų šokį ir tikrai negali jo parvežti namo. Benas nueina į lovą ir guli tikėdamas, kad tėvai greičiau jo atvažiuos. Kai tėvai jį pasiima iš nuobodos močiutės, jis nueina pas Radžą pasiimti tokio kaip komikso, nu, nežinau. “Kas tas Radžas?” – klausiu. “Draugas, kuris pardavinėja ledus. Radžas Beno klausia, ko jis prastos nuotaikos. Benas sako: “Penktadieniais  važiuoju pas nuobodą močiutę”. O Radžas sako: “Visi semi žmonės turi paslapčių””. Benas kitą penktadienį važiuoja pas močiutę. Kol važiuoja tėvams sako, kad nekenčia pramoginių šokių. Močiutė išėjo pasitikti, mama dažėsi lūpas ir kai pažaidė loto, močiutė leido jam kažką (???) padaryti, jis pamatė daug knygų apie plėšikus, vagis ir chuliganus. Kai močiutė nuėjo plauti indų, Benas užsilipo ant kėdės, kad paimtų sausainį iš statinaitės (???). Močiutė numegzdavo megztinį su kačiukais ir šuniukais ir tėvai liepdavo nešioti (čia intarpėlis buvo 🙂 ). Kai nukėlė seną dėžutę, pamatė daug deimantų, žiedų. Jis pagalvojo, kad močiutė – plėšikė.

-Kur gavai tuos deimantus?

-Aš juos visus pavogiau, – sako močiutė. O iš tikrųjų nepavogė.

Pasakotoja: Gali palaukti, aš einu atsigerti. Kiek ten puslapių prirašei (konspektuoju į pasakotojos sąsiuvinį)? Tu išplėši visus puslapius?

Tai, kad man nereiktų visų puslapių prirašyti ir vėliau plėšti, tai, iš kur močiutė gavo deimantus, paskaitykit patys, nes kai paprašiau, kad papasakotų toliau, tai pasirinko lengviausią atsakymą: “Neatsimenu, kaip ten buvo”. Žodžiu, pasakojimas baigtas. O knygą pradėjo skaityti tikra pirmokės močiutė. Taip linksmai kikeno, kad leidom vežtis linksmai perskaityti namie. Štai taip. Gal ir mūsų močiutė plėšikė, kas žino?

mociute 2

 

Žmonės iš Alkapės

zmones

Tikriausiai dar nežinai, kad Alkapė yra tokia šalis. Mintyse perbėgi per žemėlapį, net neįsivaizduoji, kur ji. Pagalvoji, kad jau visai atsilikai nuo aktualijų – kai tiek daug visokio plauko separatistų, kol miegojai, gal ir kokia Alkapė atsirado? Juk šiandien jau neįmanoma visų naujienų sužiūrėti. Įsivaizduoji, sutiktum žmogų, kuris sakosi esąs iš Alkapės, o tu tokios negirdėjęs, gal pagalvotum, siaubas, seniau Lietuvos niekas nežinojo, dabar ir aš toks pats darausi – abejingas visam kitam pasauliui, net nežinau, kas per daiktas ir kur ta Alkapė.

Šioji gimė Unės Kaunaitės,  jaunos rašytojos, galvoje. Atpažinsi, kad čia greičiausiai kokia Lietuvos klonas. Tokia, kurios koks pusė milijono alkapiukų išsibarstė po visą pasaulį. Būti emigrantais. Vieni – darbo emigrantais, kiti-  meilės, treti – mokslo. Emigracijos tema (nors kažkaip išvažiavimą mokytis svetur nelabai laikau emigracija, tiesiog pasaulis išsiplėtė, o gal susitraukė?) yra šiandienos aktualija, linksniuojama žiniasklaidoje, nepamirštama politikų (dažniausiai lozunguojant apie emigrantų sugrąžinimą namo), palietusi vos ne kiekvieną šeimą. Kaip jaučiasi ir ką išgyvena išvykusieji? Juk ne visiems pasiseka, tačiau nesėkmė dažniausiai nutylima, nes tarsi gėda būti emigrantu lūzeriu, kai visiems kitiems pavyko rasti žalesnę žolę kitoj tvoros pusėj. Tačiau užklausus “kaip sekasi?”, dažniausiai išgirsi “gerai”. Tas “gerai” yra baisus žodis, užrakinantis išsikalbėjimo duris. Ką ten po to “gerai” besakysi? Negi pulsi guostis ir verkti ant peties? Gerai, tai gerai, tiesiog nutolome ir kasmet vis labiau tolstam, kasmet vis mažiau bendrybių. Ir su draugais, ir su šeima. Integruojamės su pasauliu.

uneŠitą knygą pradėjau skaityti be didelių lūkesčių, kaip dažniausiai būna su lietuvių autoriais. Tad džiugu, kad knyga nenuvylė, o tai jau labai gerai, turint galvoje, kad man paskutiniu metu niekas neįtinka, ane? Taigi, neteks bambėti ant autorės dėl sugaišto laiko. Skaitosi tikrai lengvai ir greitai, išskyrus keletą lėtesnių vietų; vienas užkliuvęs dalykas – pradėjus skaityti naują skyrelį dažniausiai neaišku, kuris veikėjas veikia, tai tekdavo paskanuoti tekstą į priekį, kad surastum skyrelio veikėjo vardą. Nors neteko būti jokios rūšies emigrante, save atpažinau besibaiginačių mokslų panikoje – kas bus toliau?!!! Kaip man seksis, kai už nugaros uždarysiu saugiai glėbusias universiteto duris? Ko verti mano geri/blogi pažymiai?

Manau, knygą reiktų perskaityti vyresnių klasių mokiniams, kurie planuoja išvažiuoti mokytis svetur, jų ir jau išvažiavusių tėvams. It likusiems verta. Kad geriau įsivaizduotų, kas slepiasi po skype’iniu atsakymu “man viskas gerai”. Kad nepabijotų patys būti atviresni ir tąjį ekrane paprovokuoti kitokiam atsakymui.

Beje, labai patiko knygos pabaiga (mano supratimu bene sunkiausia knygos vieta kartu su pavadinimu – labai jau lengva viską sugadinti). Sakyčiau, pabaigos tokios kaip ir dvi – viena natūraliai išplaukianti iš pasakojimo, o kita tokia BAM! Savotiškas pokštas, po kurio nebeverta būtų Alkapės ieškoti žemėlapyje, nebent Mėnulio.

 

 

 

Našlaičių prižiūrėtojo sūnus

adam 2

Susiviliojau šia knyga vaikydamasi premijų laureatų. Šioji – Pulitzerio premijos laimėtojas. O kai įkritau, tai įkritau – nukonkuravo ir internetą, ir FB ir visokius kitokius laiko gaišintojus. Dar šita knyga yra iš 2014 m. pabėgusi geriausia tų metų knyga, o kadangi 2015 m. tik prasidėjo, man neramu dėl ateinčių metų – noriu daug labai gerų knygų, o ne vienos ir dar pačios pirmosios. Bet vis tiek aplink tik karksiu – kokia gera knyga, kokia gera knyga, o tada gaunu klausimą – apie ką? Kai pasakau, kad apie Šiaurės Korėją, tai kitas klausimas – ar labai baisi?

Šiaurės Korėja. Nors laikas nėra tiksliai įvardintas, bet duodama suprasti, kad tai nesena dabartis, na, bent jau mobilieji telefonai jau yra. Tačiau nesena dabartis mums, o šiaurės korėjiečiams laikas sustojęs, ateities nėra, ateitimi rūpinasi aukščiausieji vadovai, o paprastas žmogus sustingęs kažkur ties Kinijos kultūrinės revoliucija:

Kalbėdamas su moteriške šis vyriškis rodo tam tikrus gestus, aiškiai liudijančius, kad jiedu aptarinėja kažkokį planą. Ateities reikalais, piličiai, rūpinasi valdžia. Ateitis yra jūsų vadovų rankose, ir visa, kas bus, patikėkite spręsti jiems. Taigi buvo pažeista dar viena pavyzdingo pilietiškumo taisyklė: “Susilaikykite nuo minčių apie ateitį.” Ir tuomet varnas atpažino pažeidėją esantvadą Ka, žmogų, pastaruoju metu paniekinusį visas pavyzdingo pilietiškumo taisykles: “Būkite nepaliaujamai atsidavę mūsų šlovingiems vadovams”, “Branginkite kritiką”, “Laikykitės songuno principų”, “Vykdykite kolektyvinio vaikų ugdymo reikalavimus” ir “Reguliariai atlikite kankinystės pratybas”.

Čiun Do užaugęs našlaičių darbo stovykloje. Būti našlaičiu Šiaurės Korėjoje reiškia būti ant žemiausio socialinio laiptelio, nors formaliai visi lygūs, bet našlaičiai – tie, kurie labiausiai ten, ant lygaus dugno. Jo tėvas yra prieglaudos prižiūrėtojas, bet tai Čiun Do neteikia jokių privilegijų, iš tikrųjų jis net savo vardo nežino, nes yra pavadintas vienu iš Šiaurės Korėjos kankinių vardu. Motina – gražuolė dainininkė, bet gražuolės paprastiems mirtingiesiems taip pat neprieinamos – dar paauglystėje gražiausios merginos yra surenkamos ir pristatomos į sostinę. Čia irgi nežinia, ar į didesnę laimę, ar į didesnę nelaimę papuola – iš ryžių laukų ar kasyklų, bado ir skurdo į valdžios “ramintojų” gretas – nežinia, kuris variantas geresnis, kaip ir jokio skirtumo, vis tiek savo šeimai esi papuolusi amžiams. Gražuolės dukters raudanti motina, gali būti paskelbta liaudies prieše – kaip galima nesidžiaugti tokia vaiko laime? Kaip ir visi šalies pensininkai oficialiai išvažiavę užtarnauto poilsio į pajūrio kurortą, kur būna tokie užsiėmę, kad nei šeimynykščiams, nei buvusiems kolegoms nė žodžio neturi laiko brūkštelėti – tikriausiai vėluoja pašto ženklus į neegzistuojantį kurortą pristatyti.

koreja nakti
Šiaurės Korėjoje naktį iškungiama elektra – darbo liaudis nusipelnė poilsio. Nesibaigianti komendanto valanda

 

Šiaurės Korėja – valstybė, kur žmogus pasmerktas absoliučiai vienatvei tarp milijonų žmonių. Bet kokios abejonės dėl gyvenimo absurdo, nelogiškumo, jei niekaip nepavyko tuo įtikėti turi likti tik tavo paties galvoje – pasitikėti negalima nei šeimos nariais, nei draugais, nei kaimynais. Su tokiomis mintimis pats sau esi pavojingas.

Kaip išlikti žmogumi tokioje šalyje? Dažniau kalba eina apie išlikimą apskritai, koks ten jau žmogiškumas. Perskaičius knygą, tokia nuotrauka, vaizduojanti gedulą po vado mirties (2011 m), mintį “kokie jie visi išprotėję”, pakeičia visai kitokios mintys – “jie turi taip elgtis, kad nesukeltų įtarimo, kad per mažai liūdi”, “jie bijo būti įskūsti dėl per švelnios reakcijos į Brangiojo Vado netektį”…

koreja

Čiun Do gyvenimas šitoje Šiaurės Korėjos tamsoje – atskiras trileris, kuris neleidžia atsitraukti nuo knygos. Tad skaitant ir baisu, ir smalsu, bet vienareikšmiškai – labai rekomenduojama.

*

Dar viena knygos apžvalga.

 

 

 

 

Kalėdų paslaptis

kaledu

 Iki Trijų Karalių nevėlu apžvelgti Kalėdinę knygą, kuri, beje, galima sakyti amžina knyga – galima skaityti kasmet iš naujo ir taip įprasminti laukimą.

“Kalėdų paslaptis” – puiki knyga Advento laikotarpiui. Nors ant viršelio užrašyta nuo 10 metų“, manau, puikiai tinka skaityti ir su 6-7 metų vaiku. Knygos struktūra – tai skyriai 24-ioms Advento dienoms. Kiekvieną dieną, pradedant gruodžio 1-ąją, perskaitomas vienas skyrius. Taip skaitant labiau atsiskleidžia knygos grožis nei nutarus skaityti vienu prisėdimu. Kiekvienos dienos skaitinys primena, apie ką eina kalba, sumininimi veikėjai ir jų tikslas.

“Kalėdų paslaptyje” autorius sugeba išvengti banalumo ir naivių užapvalinimų, kurie neretai pasitaiko religinio pobūdžio knygose vaikams. Berniukas Joakimas gauna Advento kalendorių, kurio kiekvienos dienos kalendoriuje yra pasakojama nuostabi istorija – kelionė („road trip“) geografine ir istorine prasme iš Norvegijos 1948 metais į Betliejų Jėzaus gimimo metais. Keliautojai – tai maža mergaitė Elizabet ir avinėlis, pabėgę iš prekybos centro nuo gausybės kasos aparatų keliamo triukšmo, ir pakelyje prie jų prisijungę pranašai, angelai ir kiti kelionės dalyviai. Prie kito knygos veikėjo Joakimo prisijungia jo tėvai, kurie su didžiuliu azartu seka stebukligąją kelionę, tikrina faktus Biblijoje ir istoriniuose geografiniuose atlasuose.

Tam tikra prasme ši knyga, “Kalėdų paslaptis”, yra ir iššūkis ir paskata skaitytojui, suabejojusiam  savo atmintimi, žvilgtelėti į Šventąjį raštą ar žemėlapį. O tą, kuris niekuomet šiais dalykais nesidomėjo, galbūt paskatins pasidomėt, kaip pavyzdžiui faktu, kad Kalėdų Senelio prototipas yra Šv. Mikalojus iš Miros (Άγιος Νικόλαος) – gyvenęs 270-347 metais prie Viduržemio jūros.

Bet kokiu atveju, knyga nevargina, veikėjai ir jų dialogai gyvi (vien ko vertas kilęs barnis tarp angelų ir trijų išminčių!). Puiki Advento knyga, primenanti tikrąją Kalėdų prasmę. Iki kito Advento.

Knygos ištraukos – bernardinai.lt

Aš atsisuksiu atgal – į 2014 m.

citata

58 knygos (neblogai):

36 skaitytos lietuviškai

20 audio (angliškos)

2 skaitytos angliškai

13 lietuvių autorių

O pernai tegul būna išskirtiniai metai ir geriausia metų knyga skelbiu

Agnes de Lestrade knygą “Didysis žodžių fabrikas”,

nes kaip bežiūrėčiau į perskaitytas (šioji gi net neįtraukta į 58 tarpą, nes žiūrėjimo daugiau nei skaitymo), nė viena manęs taip giliai neužgriebė kaip šioji, taigi tebūnie jai ši karūna.

Labai labai geros, nedaug iki metų geriausios:

Ch. N. Adichie “Americanah”

Kate Atkinson “Gyvenimas po gyvenimo”

Metų autorė:

Chimamanda Ngozie Adichie – perskaičiau tris šios autorės knygas ir visos vertos dėmesio

Geros (labai rekomenduoju):

R.J.Palacio “Wonder” (lietuviškas leidimas vadinasi “Stebuklas”

Ian McEwan “The Children Act”

Jhumpa Lahiri “The Namesake”

John Boyne “Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui”

Chimamanda Ngozie Adichie “Pusė geltonos saulės”

Kristina Sabaliauskaitė “Silva Rerum III”

Labai kitokia, prie kurios vis grįžtu ir apie ją nuolat galvoju:

Karl Ove Knausgaard “My Struggle 1. A Death in the Family”

Liko įpusėta ir nežinia, koks bus jos likimas:

Salman Rushdie “Šėtoniškos eilės”

Štai tokie metai. Kaip matot daugiau (užpernai perskaičiau mažiau), nebūtinai reiškia geriau. Galbūt šiais metais būsiu išrankesnė, tik dar nelabai įsivaizduoju, kam ir kaip. Su Naujais metais! Gerų knygų, daug laiko skaitymui ir eurų knygoms pirkti.

Gyvenimas po gyvenimo

gyvenimas-po-gyvenimo-1

Štai ir padariau, ko niekada (ok, beveik niekada) nedarau – perskaičiau knygą antrą kartą, jei taip galima sakyti – pirmą kartą knygos klausiau originalo kalba, o antrą kartą skaičiau vertimą (beje, labai sklandų, aleliuja), tai beveik kaip ir gaunasi dvi skirtingos knygos, tik apie tą patį. Paskaičiau pirmąjį įrašą apie knygą ir galiu patvirtinti – tikrai taip, ši knyga turi būti skaitoma, o ne klausoma. Popieriuje knyga atsiskleidė, skaitėsi greitai ir lengvai, struktūra nevargino ir neprailgo skaityti, kaip buvo su audioknyga. Ir perskaičius popierinę – drąsiai ir labai knygą rekomenduoju.

Pagrindinė knygos veikėja Ursula vis miršta – vos gimusi arba vis užgimsta, kaip pažiūrėsi. Užgimsta ištaisyti kokios nors klaidos, kuri nuvesdavo prie mirties. Todėl Ursula pabūna visokia ir laiminga, ir nelaiminga – išbando įvairius kelius, o jų tiek daug, kad net sunku būtų išvardinti. Kaip interviu sako autorė, Ursula ir dabar kažkur praeityje gyvena, užgimsta 1910 metais ir gyvena dar vieną gyvenimą iki kol galbūt kada nors pasieks tobulybę, jei tokia įmanoma, nes ir knygoje – jei pavyksta išgelbėti brolį, tai pačios Ursulos gyvenimas pasisuka nelaiminga linkme arba, jei iš vandens praeivis ištrukia Ursulą, tai neskęsta kitas šeimos vaikas – atrodo, likimas dėlioja svarelius ant svartyklių ir tarp gero ir blogo būtinai turi būti pusiausvyra.

Autorė Kate Atknison į amžiną klausimą “apie ką knyga” atsako:

People always ask you what a book is ‘about’ and I generally make something up as I have no idea what a book is about (it’s ‘about’ itself) but if pressed I think I would say Life After Life is about being English (on reflection perhaps that’s what all my books are about). Not just the reality of being English but also what we are in our own imaginations.