Gal jau kažkur minėjau, kad būdama vaikas nemėgdavau daugelio tarybinių vaikiškų knygų iliustracijų. Man visai negražios buvo tos dabar klasikinėmis laikomos iliustracijos ir labiausia pasaulyje norėdavosi aiškių ir spalvotų paveiksliukų, na, kaip pavyzdžiui Paršiuko Čiuko, ar panašiai (Disney, neapsimesiu, po tarybinio nespalboto pasaulio buvo kažkas tai tokio). Nebuvau nei Každailio, nei iliustracijų puošusių Kubilinsko knygeles fanė. Todėl žiūriu į šitą knygelę ir galvoju, kaip tokios iliustracijos atrodo vaikams? Dabartinėms mano akims – gražios, bet įtariu tai man, kur kokie aštuoneri, tai nelabai…
Tai noriu įspėti, jei jums šios iliustracijos nelabai, ar galvojate, kad tavo vaikui nepatiks, tai neapsigaukite, nes knygutės tekstas yra labai smagus. Ir istorija smagi.
O buvo taip, kad skrido pelikanas ir nuklydo nuo savo būrio. Gerokai nuklydo. Lietuvoj, jo, aišku, niekas nepažįsta, vis spėlioja, ar čia kokia stora antis, ar riebus gandras. Tik žmonių pamestam taksui visai nesvarbu, jam tiesiog norisi draugo, kad vienam nebūtų liūdna. Na, ir būtų neblogai tiek vienam, tiek kitam rast namus. O kaip abiem sekėsi, nepasakosiu, nes bus neįdomu skaityti, tik išduosiu, kad viskas bus gerai.
knyguziurkes.com 