The Girl on the Train / Mergina traukiny

February 24, 2015March 4, 2016 ~ kzL ~ 7 Comments

Baisiai nemėgstu, kai knygos yra pristatynėjamos “Kita “Gone Girl”” ir panašiai. Kai gviešiamasi jau išleisto bestsellerio garbės. Įdomu, ar leidyklai reikia išsipirkti kokias teises skaitytojų žvejyboje naudoti bestselerių pavadinimus, ar ne? Dar labiau pykstu, kai knyga tos sąsajos nepateisina. Tačiau šį kartą turiu pripažinti, kad palyginimas labai vykęs, tik va klausimas, ar čia komplimentas Paulai Hawkins?

Nepaisant panašumo, kad abiejose knygose dingsta kažkieno žmona, man pasirodė panaši abiejų knygų nuotaika, gal kiek panaši struktūra, žongliravimas “geriečiu” ir “blogiečiu”, kai vos ne iki paskutinių knygos puslapių negali simpatizuoti nė vienam veikėjui, nes neaišku, kada kurio demonas bus atskleistas ar išlįs koks skeletas iš spintos. O kaip ir turi būti su trileriais, veikėjų spinotose tų skeletų ne vienas ir ne du. Tad autorė traukdama vieną po kito, puikiai išlaiko įtampą, o norinčiam smalsumą patenkinti skaitytojui belieka nemiegotos naktys ar nenudirbti darbai.

Susipažinkite su Rachel, nelaimėle girtuokle, kuri labai dažnai savo girtų nuotykių nė neatsimena (The Guardian knygą vadina “a skilful memory-loss thriller”). Tame ir visa bėda – vieną rytą Rachel atsibunda lyg po mūšio – kruvina, lyg kažkur atsitrenkusi, o gal sudaužyta – bet nieko neatsimena. Tą pačią dieną dingsta Megan. Sutapimas, ar atsitiktinumas?

Visa istorija pasakojama trijų moterų lūpomis – Rachel, Megan ir Annos. Anna – nauja buvusio Rachel vyro žmona ir Megan kaimynė. Megan prižiūri Annos vaiką. Rachel kasdien važiuodama traukiniu į Londoną stebi Megan namą. Į savo buvusius, dabar Annos namus, negali žiūrėti – per skaudu, tad stebi kaimynus. Tai kuri gi žudikė? O gal žudikas?

Princesei pučia pilvą

February 21, 2015 ~ kzL ~ 1 Comment

Ech tos princesės, imi ir pamiršti, kad jos tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Ema irgi nori būti princesė, bet galvoja, kad negali, nes ji vis pirsčioja ir pirsčioja, o taip atsitinka, nes vienas mažas padarėlis, gyvenantis pilvelyje sušalęs užsikuria ugnelę ir dūmai gi turi kažkur dėtis, ar ne? Ema sugalvoja planą, kaip padarėlio atsikratyti. O kai atsikrato, tai ir vėl kažkas negerai, ech, reikia pasiguosti tėčiui…

Dažniausiai man patinka knygutės apie žemiškas princeses, bet šitoji atrodo kažkokia… hmm, kaip čia pasakyti, neišbaigta. Nes iš pradžių tokia kaip ir nuotykinė (apie nenaudėlį žmogeliuką pilve, kuris trukdo mergaitei gyventi), o staiga pavirsta į tėviškos meilės (gali pirsnoti, vis tiek tave myliu). Čia, atrodo, kad jau galėtų knygutė ir baigtis, bet autorė sugalvoja dar moralą parašyti, kuris man taip truputį nei į tvorą, nei į mietą (pirsnok paslapčia). Tai va.

Ilgai galvojau, kas čia negerai man su ta knygute. Aš tikrai nieko prieš apie žemiškus dalykus linksmai, išradingai ir svarbiausia skoningai, kaip pvz. knygutėje “Kur mano puodukas?”, tačiau drąsus autorius turi būti labai atsargus ir savikritiškas, o galbūt svarbiausia tinkamai pasirinkti temą ir atomazgą. Gal natūralaus fiziologinio dalyko nereiktų nurašyti ant meilės, o geriau pamokyti vaiką, kaip tokioje situacijoje elgtis, jei jau atsitinka taip, kad neskaniai pirsteli prie kitų žmonių, o jei dar garsiai! Jei jau žemiškai, tai žemiškai, prie ko čia meilė. Kaip tau atrodo?

O pabaigai, visai neseniai internete pralingavo vieno menininko projektas, primenantis, kad visi mes mirtingi, galų gale. Galite pažiūrėti čia.

All the Light We Cannot See / Neregimoji šviesa

February 17, 2015June 13, 2015 ~ kzL ~ 1 Comment

Žinau, kur bus viena iš mano kelionių kažkada šiais, ar kitais metais (tikrai ne į Šiaurės Korėją) – į Bretanę, Saint Malo. Maršrutas bus toks – apvažiuoti visą pusiasalį nuo Saint Michel iki Saint Malo, susirasti gatveles, apie kurias rašoma knygoje (tikiuosi jos tikrai yra), žiūrėti, kaip atsitraukia ir sugrįžta vandenynas, pasivaikščioti jūros dugnu.

Kaip čia dabar trumpai apie knygą? Ilga knyga, ilga istorija. Akla mergaitė Marie Laure su tėvu gyvena Paryžiuje, visai šalia Gamtos (?) (Natural History) muziejaus, kuriame auksinių tėvas dirba raktininku (locksmith). Kad mergaitė būtų kuo labiau savarankiška, jis padaro jai apylinkių modelį, kad dukra galėtų pirščiukais išvaikščioti visas gatveles ir taip jai būtų lengviau orientuotis aplink namus. Tačiau prasideda karas ir iš Paryžiaus tenka evakuotis – taip tėvas su dukra atsiduria pas giminaičius Saint Malo. Bėgantiesiems muziejas direktorius įduoda labai vertingą deimantą – Sea of Flames – kad neatitektų naciams, kurie, žinia, plėšia visus Europos turtus ir viską tempia į būsimąjį fiurerio muziejų. Tiesa, Marie Laure tėvas nežino, ar tai tikrai deimantas originalas, ar tik jo kopija, kurių padarytos trys ir išsiųstos nežinoma kryptimi. Po kiek laiko, žinoma, atsiras kam tas brangakmenis parūps ir kažkas ims jo ieškoti.

O tuo tarpu Vokietijoje, našlaityne auga Werneris su seserimi Jutta. Brolis labai gabus mokslams, domisi mechanika, radijo aparatais ir turi auksines rankas, kurios viską gali pataisyti. Berniuko sugebėjimai neprasprūs pro akis nacių valdžiai, jis bus paimtas mokytis į elitinę mokyklą, kur auginami savotiški antžmogiai, pasiryžę mirti už fiurerį. Karo mašinai greitai prireikia Wernerio sugebėjimų – visur, kur eina nacių kariuomenė tiek Prancūzijoje, tiek rytų fronte, gyventojai turi atiduoti visus radijo aparatus ir siųstuvus – taip stengiamasi sutrukdyti bet kokį infomracijos sklidimą. Taigi, Werneris “gaudo” radijo signalus ir taip suranda paskutines antenas ir paskutinius siųstuvus. Wernerio prireikia ir Saint Malo, nes paaiškėja, kad iš miesto vis dar sklinda rezistencijos siunčiami signalai, tik siųstuvo atrasti niekaip nepavyksta.

Štai jums veikėjas vienas, veikėjas du, veikėjas trys, radijo siųstuvas, deimantas. Jie turi kažkur susitikti, ar ne? Kur, kaip ir kada – skaitykit, klausykit. Kadangi knyga populiari, manau, kad tikrai turėtume sulaukti ir vertimo, gal jau verčia kas nors. Klausant tai labiausiai erzino netikęs įskaitytojas. Jei jau knygoje naudojamos vokiškos, prancūziškos ir rusiškos frazės, būtų malonu, kad įskaitytojas išmoktų jas perskaityti taip, kad kalbą suprantantis žmogus bent jau suprastų, kas sakoma. Dabar suprasti (kad nesupranta), galėjo tik amerikiečiai…

3.5/5

Autorius apie knygą:

Kai dingo balandžiai

February 12, 2015 ~ kzL ~ Leave a comment

Gyvatė. Taip galima apibūdinti žmogų, kuris šliaužioja šitoje knygoje. Prie kiekvienos valdžios vis kita oda. Kokia tik reikia – nori – fašisto, reikia – komunisto, visiškas chamelioniškas prisitaikymas. Net šlykštu skaityti. Aišku, neprilygsta Šiaurės Korėjai, bet nuo to tik blogiau, nes kai turėdamas nors kruopelytę laisvos valios, žmogus vis tiek renkasi būti tokiu, čia jau virš visko. Įdomiausia, o galbūt ir natūraliausia, kad tokie dažniausiai ir išgyvena visokias negandas. Dėl to prisitaikėliškumo. Paskui aplinkiniams telieka linguoti galvomis, va, geras žmogus buvo, žuvo, numirė nepasisekė, o čia… Apie tokius dažniausiai net nekalbama. Neskanu. Baugu, kad prieš tave atsisuks.

O knygoje lietuvis skaitytojas ras daug ką pažįstama – tremtis, sovietų okupaciją, paskui nacių, o paskui – vėl sovietų (knygos veiksmas vyksta maždaug 1940-1965 m.), rezistenciją, miško brolius. Patriotai, prisitaikėliai, išdavikai. Atrodo, būtų galima pateisinti, kai reikia gelbėti šeimą, vaikus, bet kai turi tik savo chamelionišką skūrą ir nenumaldomą šlovės ir garbinimo troškimą, nieko tokio kokį giminaitį išduoti ir nesvarbu, kuriai valdžiai, čia jau pagal situaciją.

Knyga nelengva skaityti, reikia įsivažiuoti. Nedaug tiesioginės kalbos, dažnai skaitai kaip kokį dokumentą, bet jei ilgam neatidedi, įtraukia, nors nėra lengva skaityti, kai jauti ir žinai, kad jokios šviesos tunelio gale nėra. Na, bent veikėjai dar nežino, kad ta šviesa tik už gerų dvidešimties metų pradės ryškėti…

Ta proga, su artėjančia vasario 16 ir kovo 11!

Titnago plunksna

February 12, 2015 ~ kzL ~ Leave a comment

Us

February 2, 2015 ~ kzL ~ 1 Comment

Prisipažinsiu, kai pamačiau, kad David Nicholls knyga yra Man Bookers ilgajame sąraše, gerokai nustebau ir net pavarčiau akis, nes jo knyga One Day, gal ir nieko skaityti, bet labai tokia jau holivudinio scenarijaus. Tačiau Us buvo labai dažnai minima visokiuose geriausiose 2014 m. knygų sąrašuose, tai pagalvojau, na, gerai jau gerai, na, gerai, bandom. Ir man taip patiko! Rimtai. Labai patiko. Ir raginčiau kokią leidyklą duoti šitą knygą geram vertėjui, kad geras vertėjas duotų ją lietuvių skaitytojui. Tik prašau, maldauju nesugadinti su blogu vertimu, nes jau įsivaizduoju, kaip lengva subanalinti šitą knygą. O šiaip raginu ją skaityti/klausyti originalo kalba – nes tikrai nėra sudėtinga.

Vieną dieną žmona pasižadina savo vyrą ir sako jam: “Žinai, man atrodo, kad aš tave paliksiu”. Štai taip. Aha, iš karto įdomu, o kodėl gi? Bet vienos priežasties, kurią galėčiau atskleisti arba versdamasi per galvą neatskleisti, tiesiog nėra. Yra knyga, kurią reikia perskaityti ir jausmas, kurį reikia pajausti, kad sužinotum, kodėl. Įspėju, kad net perskaitę, su žmona galite nesutikti. Tikrai. Yra apie ką pagalvoti. Nes moteriškei jau ne bobų vasara, kaip pasakytų Vanagaitė (nors dar nežinau, ką ji ten pasakė, nupirkau knygą mamai). Tai va, žinokit, sėdžiu susidėjus rankas į skreitą ir galvoju apie knygą, bėgu per įvykius ir visai nenoriu nieko išduoti – nei kokie ten veikėjai (be žmonos ir vyro), nei kas ten atsitiko, nei kaip jie jautėsi, kokie jų vargai ar džiaugsmai. Šita knyga yra apie šeimą ir apie tai, ko tik šeimoje nenutinka (surprise surprise). Ir ji visa tokia tikroviška ir neišlaužta, kad man labai patiko ir aš labai rekomenduoju.

PS Už vertimus, tiesa, neatsakau.

PPS goodreads.com knygą vertina tik 3.69. Tikrai neviliojančiai. Žiūriu, goodreads visai negaliu pasikliauti…