Princesei pučia pilvą

prince

Ech tos princesės, imi ir pamiršti, kad jos tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Ema irgi nori būti princesė, bet galvoja, kad negali, nes ji vis pirsčioja ir pirsčioja, o taip atsitinka, nes vienas mažas padarėlis, gyvenantis pilvelyje sušalęs užsikuria ugnelę ir dūmai gi turi kažkur dėtis, ar ne? Ema sugalvoja planą, kaip padarėlio atsikratyti. O kai atsikrato, tai ir vėl kažkas negerai, ech, reikia pasiguosti tėčiui…

Dažniausiai man patinka knygutės apie žemiškas princeses, bet šitoji atrodo kažkokia… hmm, kaip čia pasakyti, neišbaigta. Nes iš pradžių tokia kaip ir nuotykinė (apie nenaudėlį žmogeliuką pilve, kuris trukdo mergaitei gyventi), o staiga pavirsta į tėviškos meilės (gali pirsnoti, vis tiek tave myliu). Čia, atrodo, kad jau galėtų knygutė ir baigtis, bet autorė sugalvoja dar moralą parašyti, kuris man taip truputį nei į tvorą, nei į mietą (pirsnok paslapčia). Tai va.

Ilgai galvojau, kas čia negerai man su ta knygute. Aš tikrai nieko prieš apie žemiškus dalykus linksmai, išradingai ir svarbiausia skoningai, kaip pvz. knygutėje “Kur mano puodukas?”, tačiau drąsus autorius turi būti labai atsargus ir savikritiškas, o galbūt svarbiausia tinkamai pasirinkti temą ir atomazgą. Gal natūralaus fiziologinio dalyko nereiktų nurašyti ant meilės, o geriau pamokyti vaiką, kaip tokioje situacijoje elgtis, jei jau atsitinka taip, kad neskaniai pirsteli prie kitų žmonių, o jei dar garsiai! Jei jau žemiškai, tai žemiškai, prie ko čia meilė. Kaip tau atrodo?

O pabaigai, visai neseniai internete pralingavo vieno menininko projektas, primenantis, kad visi mes mirtingi, galų gale. Galite pažiūrėti čia.