Lapiukas Vasaris. Sausainio kerštas

March 30, 2015 ~ kzL ~ 2 Comments

Perskaičius knygutę pirmiausia nusprendžiau pabrauzinti ir pažiūrėti, gal bus kas nors apie autorių. Labai nustebau pamačius, kad tai visai nėra autoriaus debiutas, o kitos knygutės, bent jau viena su debesėliais, labai gražios, na, bent jau iliustracijos.

“Lapiuko Vasario” aš, tiesą pasakius, nesupratau. Knyga – personažų ir įvykių kratinys, dirbtinai sukaltas, kad kažkaip laikytųsi. Na, panašiai, kad vaikai man sakytų papasakoti istoriją, o nuvargusi pusiau miegom papasakočiau ką nors nei į tvorą, nei į mietą ir dar sugalvočiau visą tai išleisti knygute. Ir tai, įtariu, geriau gautųsi.

Nereikėtų nuvertinti vaikų, o savęs pervertinti. Vaikų literatūra nėra kažkas antrarūšio, kur galima bet kaip pateikti, vos ne nė karto kritiškai neperskaičius. Juolab kad tekstas tai trumpas, negi niekas nesiteikė prieš leidžiant perskaityti ir sukritikuoti?

Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja

March 27, 2015 ~ kzL ~ Leave a comment

Kūrybiškiausia 2014 metų knyga. Susipažinkite. Šios knygos autorė Dalia Staponkutė jau daug, virš dvidešimt metų, gyvena Kipre, tad nuo tada, kai ten gyvena ir išgyvena nuolatinį rinkimosi procesą. Rinkimosi, kuo esu ir kuo noriu būti, o galiausiai, kuo iš tiesų tampu. Tas pasirinkimas gal nebūtų toks labai komplikuotas, jei reikėtų rinktis tik už save, tačiau, kai turi vaikų ir nori juose išlaikyti tai, kas sudaro vieną iš dviejų, tampa labai sudėtinga. Galiausiai pamatai, kad negali rinktis nei vieno kelio – reikia ieškoti naujo, tokio tarpinio, tarsi tranzito salė oro uoste.

Skaitydama šitą knygą visą laiką galvojau apie save – kaip aš gyvenčiau, jei būčiau emigrantė, kaip auginčiau savo vaikus ir visą laiką galvojau apie savo drauges emigrantes ir kaip jos jaučiasi, ir ar jau surado tą trečiąjį – pasaulio piliečio kelią?

Be dvigubos tautybės šeimos apmąstymų, autorė pristato ir graikiškai kiprietišką kultūrą, savo patirtis jai priešinantis, su ja susigyvenant. Kipras, panašiai kaip ir Lietuva, yra mažas ir nelabai pastebimas pasaulyje. Ką žinai apie Kiprą išskyrus, kad ten daug rusų ir pinigų skalbimo (čia gal mano stereotipai, ką aš žinau, bet įtariu, kad daugmaž kaip ir daugelio)? O knygoje daug apie tai, kokie yra kipriečiai (graikai), kokia yra graikiška šeima. Knygoje galima rasti ir paaiškinimą dabartinių Graikijos aktulijų:

Kažkas yra pasakęs: “Kiekvienoje Atėnų kavinėje sėdi po Sokratą.” Tiesos šiuose žodžiuose yra, nes graikai nesprendžia problemų todėl, kad tiesiog nekreipia į jas dėmesio ir dažnai kartoja savo “bala nematė” arba “Dievas padės”.

Knygą rekomenduoju visiems pasiilgusiems gero teksto, besidomintiems kultūra ir hmm.. emigracija.

Šimto žingsnių kelionė

March 22, 2015March 22, 2015 ~ kzL ~ 2 Comments

Perklausius knygą, kilo toks jausmas, ar tik nebus viena iš retų knygų, kai filmas būna stipresnis nei pati knyga? Dėl to ir ryžausi klausyti, nes į kino teatrą nueiti nebespėjau, o, pagalvojau, vis tiek knyga bus geriau, ir tikriausiai būsiu suklydusi. Knyga galbūt ir bus įdomesnė tiems, kuriems patinka skaityti apie maistą (nors ir man gal patinka – mielai paskaitau ir net atsispausdinu receptus, kurių paskui niekada nedarau, iš tikro dabar suvokiu, kad apie maistą man patinka ne skaityti, o žiūrėti) ir šiaip patinka gaminti – man visi tie aprašymai kėlė nuobodulį ir klausydama vis galvojau, na, greičiau, greičiau, tegul įvyksta kas nors. O kas ten labai gali įvykti, kai žmogus dieną naktį dirba. Dirba dirba dirba. Tas Michelin žvaigždutes gi reikia užsidirbti, šiaip sau negausi, o išlaikyti dar sunkiau – čia kaip olimpiniam čempionui apsiginti savo titulą.

Knyga (šita) tikrai yra žmogaus kelionė. Na, tokia gan nuspėjama. Tai yra pasakojimas, apie tai, kaip Hasanas tapo pirmuoju užsieniečiu šefu gavusiu Michelin įvertinimą Prancūzijoje, tad ir klausėsi labiau, kaip koks kelio į sėkmę gidas, o ne grožinė knyga. Man labai pritrūko veikėjų charakterių spalvų, na, gal išskyrus Madame Mallory ir Hasan tėvuko, visi kiti, net pagrindinis veikėjas toks man blyškus ir neryškus (dirba žmogus gi). Ko nepasakysi apie filmą, kuris pilnas spalvų, muzikos ir vien iš trailerio matosi, kad knyga yra gerokai papimpinta, paryškinta ir paaštrinta, nes matau scenų, kurių knygoje nebuvo arba aš jas nuobodžiaudama pramiegojau. Įdomiausia knygos dalis man buvo pati pradžia, kuri rutuliojosi Indijoje, iš treilerio neaišku, kiek šita knygos dalis atskleista filme.

Kadangi jau mėtausi akmenukais, tai vėl akmuo į audio knygos įskaitytojo daržą. Nu, negi neįmanoma tą keletą knygoje esančių prancūziškų frazių išmokti perskaityti, kad būtų aišku, ką jos reiškia ir skambėtų ne kažkas alia prancūziško sumalto burnoje?

Tad šį kartą tikriausiai rekomendacija tokia – žiūrėkite ir grožėkitės.

Breakfast at Tiffany’s

March 18, 2015 ~ kzL ~ 1 Comment

Tiffany, Tiffany. Šiais metais turiu planą truputį pasivyti su visokiais must read, kurių nesu skaičius, o kurie vis dominuoja visokiame kontekste ir tada, nors ir žinau, apie ką ten kalba, bet noriu būt pati paragavus ir patyrus. Ši knyga viena tokių, perklausiau dar pernai, bet vis neturėjau laiko parašyti. Nepadarė man įspūdžio. Gal savo laiku ir buvo hitas, žinoma, galima atrasti aktualijų ir dabar (blizgaus gyvenimo vaikymasis ir “labai tikras” gyvenimas geltonuosuose spaudos puslapiuose), bet ta tema, tokia panaši į “Didžiojo Getsbio” ar “The Rules of Civility“, manęs kažkaip neužkabina. Taigi, užsidedu tik pliusą milijono knygų, kurias reikia perskaityti per gyvenimą sąraše, ir viskas. Tai ir skaityti, matyt, rekomenduosiu tik tiems, kurie tuos pliusus sąraše renka.

O klausydama labiausiai galvojau apie Trumaną Capotę ir filmą, kuriame jį fantastiškai vaidino a.a. Philip Seymour Hoffman. Jei nematei – labai rekomenduoju.

Hoffman

Capote

Sumanūs tėvai – saugūs vaikai

March 13, 2015 ~ kzL ~ 1 Comment

Vaikas – tai kaip tavo širdis kažkur kūno išorėje. Tu čia, o širdis plaka ten.

Michail Šiškin. “Veneros plaukas”

Ką tik perskaitytos knygos eilutė aktuali kitai knygai. Kaip apsaugoti tą pačią brangiausią širdį? O gal klausimą reikia kitaip formuluoti – kaip išmokyti mažą augantį žmogeliuką egltis taip, kad jis būtų saugus?

Visos taisyklės kaip ir aiškios, ir gerai žinomos – nekalbėk su nepažįstamais, neimk nieko iš svetimų žmonių ir t.t. Tačiau man pačiai dažnai kyla sukumų sugalvoti, kaip vaikui pasakyti, kad jo neišgąsdinti, kad jis išgirstų ir svarbiausia – suprastų. Vieną dieną, kai sugalvojau, kad reikia vaikams paaiškinti, kad negalima bendrauti su nepažįstamais, o kodėl? na, gali nuskriausti, būna piktų žmonių, mano dukrelė pradėjo graudžiai verkti, o aš pasimečiau, kad gal per anksti, gal ne taip pasakiau, kaip čia ją raminti, juk ką tik pasakius, kad yra pavojai, negali sakyti, kad neverk, viskas gerai ir t.t.

Žodžiu, knyga labai nedaugiažodžiaujant pateikia visas svarbiausias saugumo taisykles, kurias vaikas turi žinoti ir laikytis. Aptariama tokios situacijos, kada verta būti nemadagiam, kaip reikia mokyti vaikus vadovautis sveiku protu, kvescionuoti autoritetus (trenerius, mokytojus, kitus svarbius bendruomenės narius). Tai pat autorės siūlo vaikus išmokyti saugumo lygčių, kurios padėtų tinkamai įvertinit situaciją, pvz. mergina plius vaikinas plius pliažas lygu … ir mergina plius nepažįstamas vaikinas plius tuščias pliažas. Skiriasi jausmas skatant, ar ne?

Gal kiek jaučiasi amerikietiškas stilius ir aktualijos, bet stengiausi į tai nekreipti dėmesio, nes visa kita informacija tikrai svarbi ir naudinga. Tiesa, ir tos amerikietiškos aktualijos tampa mums labai aktualios – pvz., kaip išsiskyrę tėvai grobia savo vaikus ir panašiai.

Beje, man labai patiko knygoje esanti “praktinė dalis”. Joje pagal amžių (penkiolikamečiui, dvylikamečiui, 9-12 mečiui, 6-9 mečiui) paruošti tekstai, kuriuos vyresnieji vaikai turėtų perskaityti patys (o ten tokie neblogi nepapudruoti gyvenimiški pavyzdžiai, kodėl reiktų laikytis saugumo taisyklių), o su mažiukais skaito tėvai ir taip saugiai (turiu omenyje negąsdinant) ir suprantamai aptariamos visos taisyklės. Čia išsigelbėjimas tokiems kaip aš be fantazijos. Būkit saugūs.

Veneros plaukas

March 12, 2015 ~ kzL ~ 2 Comments

veneros Iš pradžių stengiausi viską suprasti (ką skaitau), bet paskui supratau, kad nereikia stengtis, reikia tik pasinerti į tą eilutę, kurią tuo momentu skaitau. Paskui staiga pajauti, kad šitą mintį, ar šitą jausmą jau kažkur skaitei arba jautei, taip ir pagauni save visai netyčia, kad užčiuopei giją, Veneros plauką, jungiantį vieną mintį su kita.

“Veneros plaukas” nėra “Laiškų knyga” – ten daug daug žodžių ir nėra taip gryna, kaip laiškuose. Bet Laiškai yra tobula knyga, tai negali gi būti dvi tobulos, ane? Plaukas yra tarsi Laiškų užuomazga – iš daug daug žodžių išplaukęs skaidrus, gilus tekstas. Net nuotaika, laikas ir ritmas, atrodo, ateina iš vienos knygos į kitą.

Laikas – tiesioginis, štai rašau šią eilutę, ir mano gyvenimas tiek pat raidžių pailgėjo, o gyvenimas dabar skaitančiojo tiek pat sutrumpėjo.

Laikas – asilas, ragini – užsispiria ir stovi, nori sustabdyti – lekia neatsigręždamas.

Visiškai nenustembu, kai Šiškino mylėtoja man pasako, kad neperskaitė visos knygos. Gal net nesvarbu perskaityti ją visą (kas čia per šventvagiška mintis!!!), nes toks jausmas, kad pradžia ten nėra pradžia, o pabaiga nėra pabaiga, na, gal išskyrus dainininkės istoriją, bet juk istoriją galima skaityti ir nuo pabaigos į pradžią. Gali atsiversti ir skaityti nuo vidurio, o paskui nui pradžių. Žaisti. Klases.

O Veneros plaukas visai ne plaukas ir ne Veneros. Toks augalas “pas mus – kambarinis augalas, be žmogaus šilumos neišgyventų, o čia – piktžolė. … Adiantų genties žolynas papartynas.”

Laišką sulijo, raidės išbrinko, išleido ūglius.

Apčiuopiamesnė apžvalga: http://www.g-taskas.lt/michail-siskin-veneros-plaukas/

2015 m. Baileys Long List!

March 10, 2015May 19, 2015 ~ kzL ~ 9 Comments

Rachel Cusk: Outline

Lissa Evans: Crooked Heart

Patricia Ferguson: Aren’t We Sisters?

Xiaolu Guo: I Am China

Samantha Harvey: Dear Thief

Emma Healey: Elizabeth is Missing

Emily St. John Mandel: Station Eleven

Grace McCleen: The Offering

Sandra Newman: The Country of Ice Cream Star

Heather O’Neil: The Girl Who Was Saturday Night

Laline Paull: The Bees

Marie Phillips: The Table of Less Valued Knights

Rachel Seiffert: The Walk Home

Kamila Shamsie: A God in Every Stone

Ali Smith: How to be Both

Sara Taylor: The Shore

Anne Tyler: A Spool of Blue Thread

Sarah Waters: The Paying Guests

Jemma Wayne: After Before

PP Wong: The Life of a Banana

Spėjam laimėtoją?

Viskas apie Trolius

March 5, 2015March 4, 2015 ~ kzL ~ Leave a comment

Ooo, kad būčiau turėjusi šitą knygutę prieš nuostabiausią gyvenimo kelionę į Islandiją – būčiau labiau pasidairius ir pamačius daugiau trolių – knygutėje net yra žemėlapis su vietomis, kuriose visi nespėję pasislėpti Islandijos troliai.

Jei kartais važiuotumete į Islandiją, sakyčiau, būtina perskaityti šitą knygą. Viską sužinosite, joje aprašyta – trolių išvaizda ir būdas, vaikai, išmintis, buveinės, miego ypatumai, net mados ir kulinarija. Vienas skyrelis skirtas troliams ir paukščiams mormonams, kurie peri štai šioje saloje, esančioje Islandijos šiaurėje.

O aplink salą plaukioja banginiai. Tikrai!

“Kai kurie akmenimis virtę troliai slepiasi ir įsilieja į gamtovaizdį.” Mano vieninteliam (deja) sutiktam geriančiam troliui, suakmenėjusiam staiga patekėjus saulei, pasislėpti nelabai pavyko…

Start with Why

March 4, 2015 ~ kzL ~ Leave a comment

Knygos sutrauktinė: kad būtų sėkmingas verslas ar kažkas kitas, ką veiki (ar nori parduoti), tai pirmiausia turi žinoti, kodėl darai, ką darai. Taip siųsdamas žinią rinkai/aplinkai daug sėkmingiau pasieksi to, ko sieki. Labai paprasta: jei pats nežinai, kodėl darai, ką darai, kaip gali tavo pirkėjas/naudotojas/vartotojas tavęs norėti? Pvz? Spėkite! Be išimčių dabar visose panašiose knygose pagrindinis pavyzdys – Apple. Jau net nuobodu darosi – net kai gaminu tualetinį popierių, vis tiek turiu žiūrėti, kaip daro Apple. Toks pat inovatyvus ir verčiantis pasaulį aukštyn kojom.

Beje, įtariu knygos galėjau ir neklausyti, nes štai įvedus knygos pavadinimą, pirmiausia išmeta TED. Taip kad būčiau per pusvalandį sužinojus panašiai, ką per suklausiau per aštuonias valandas. Dar nežiūrėjau, tik spėju. Šiaip pati idėja – liuks, reikia perkratyti viską, ka darau ir paklausti savęs – Kodėl? Įtariu, bus galima atsikratyti daug nereikalingų ir nereikšmingų veiklų (jei jau atsitiktų taip, kad nemokėčiau net sau pasiaiškint, kodėl?).