Kūrybiškiausia 2014 metų knyga. Susipažinkite. Šios knygos autorė Dalia Staponkutė jau daug, virš dvidešimt metų, gyvena Kipre, tad nuo tada, kai ten gyvena ir išgyvena nuolatinį rinkimosi procesą. Rinkimosi, kuo esu ir kuo noriu būti, o galiausiai, kuo iš tiesų tampu. Tas pasirinkimas gal nebūtų toks labai komplikuotas, jei reikėtų rinktis tik už save, tačiau, kai turi vaikų ir nori juose išlaikyti tai, kas sudaro vieną iš dviejų, tampa labai sudėtinga. Galiausiai pamatai, kad negali rinktis nei vieno kelio – reikia ieškoti naujo, tokio tarpinio, tarsi tranzito salė oro uoste.
Skaitydama šitą knygą visą laiką galvojau apie save – kaip aš gyvenčiau, jei būčiau emigrantė, kaip auginčiau savo vaikus ir visą laiką galvojau apie savo drauges emigrantes ir kaip jos jaučiasi, ir ar jau surado tą trečiąjį – pasaulio piliečio kelią?
Be dvigubos tautybės šeimos apmąstymų, autorė pristato ir graikiškai kiprietišką kultūrą, savo patirtis jai priešinantis, su ja susigyvenant. Kipras, panašiai kaip ir Lietuva, yra mažas ir nelabai pastebimas pasaulyje. Ką žinai apie Kiprą išskyrus, kad ten daug rusų ir pinigų skalbimo (čia gal mano stereotipai, ką aš žinau, bet įtariu, kad daugmaž kaip ir daugelio)? O knygoje daug apie tai, kokie yra kipriečiai (graikai), kokia yra graikiška šeima. Knygoje galima rasti ir paaiškinimą dabartinių Graikijos aktulijų:
Kažkas yra pasakęs: “Kiekvienoje Atėnų kavinėje sėdi po Sokratą.” Tiesos šiuose žodžiuose yra, nes graikai nesprendžia problemų todėl, kad tiesiog nekreipia į jas dėmesio ir dažnai kartoja savo “bala nematė” arba “Dievas padės”.
Knygą rekomenduoju visiems pasiilgusiems gero teksto, besidomintiems kultūra ir hmm.. emigracija.
knyguziurkes.com 