Gediminas ir keturi seneliai

gediminas

Įdomiai su tom vaikiškom knygom – kartais, atrodo, tokia gera knyga, o vaikams nepatinka, išsiblaškę klausosi, pusę girdi pusę praklauso. Kai skaičiau šitą knygą sūnui, sesė, smalsi lapė, klausė klausė iš kito kambario, kol neapsikentusi už akimirkos jau gaustėsi iš kito šono – įdomu pasidarė, kas čia tokie per seneliai?

Taigi, išduosiu, gyveno Gediminas, geras vaikas. Ir vienas po kito jį aplankė keturi seneliai – Tingelis, Žioplelis, Poilsėlis ir Lepūnėlis. O dabar spėkit, kas Gediminui nutiko? 🙂 Arba nespėkit, paskaitykit savo vaikui, nežinia, gal slepia kur spintoj kokį priklydusį senelį…

The Julian Chapter

julian

Atsimenat knygą iš pernai metų – Wonder? Toje knygoje pasakojama berniuko istorija. Ji pasakojama jo paties, aplinkinių žmonių. Skyrius po skyriaus. Ir ten toks neklaužada berniūkštis yra – Julian, tas pats, kuris labiausiai “saldina” Auggie gyvenimą. Tas, kuris tyčiojasi, nuteikinėja kitus vaikus, kuris sako: “jei ne su manim, tai prieš mane”- neutralios teritorijos nėra. Ta va. Knygoje Wonder jam nesuteikta kalbėjimo teisė, mes jį pažįstame, bet nežinome, ką jis galvoja ir kaip jam viskas atrodo, tad jis totaliai yra blogietis. Ar iš tikro taip yra?

Kiekvienas turime savo istoriją, savo motyvus, savo aplinkybes ir savo tiesą. Kartais pateisinančias, kartais ne. Tiesiog kartas yra taip, o ne kitaip. Vieni turi daugiau vienokių savybių, kiti kitokių. Empatijos taip pat. Supratimo irgi. Inercijos. Ir tas daugiau mažiau nulemia emocinį foną kuriame gyvename. Autorė nuoširdžiai žiūri į Julian, vaiką, kuriam tiesiog nebuvo progos išmokti, pasimokyti, suprasti. Gal nematė gero pavyzdžio? O gal nebuvo laiku ištarto “stop”, o per dažnai “nieko čia tokio, vaikai turi išsiaiškinti patys”?

Man buvo labai smalsu perskaityti Julian skyrių. Būtų gerai, kad vaikai skaitytų Wonder + The Julian Chapter mokykloje vietoj ko nors nepaskaitomo ir nesuprantamo. Kai kuriems suaugusiems taip pat būtų ne pro šalį paskaityti.

 

Tarp eilučių: Lilianos Lunginos gyvenimas, jos papasakotas Olego Dormano filme

tarp eillucius

Gyvenimas beprotiškas, bet vis dėlto nuostabus. Jis beprotiškas, baisus, siaubingas, bet kartu nuostabus, ir aš vis dėlto manau, kad jame gera persveria tai, kas bloga, baisu. Aš tuo netgi įsitikinusi. Šiaip ar taip, mano patirtis to moko, nes svarbiausia gyvenime – žmonės, nuostabių žmonių yra kur kas daugiau negu atrodo. Vadinasi, vis dėlto gėris nugali blogį. Pažiūrėkite, kiek puikių žmonių pasitaikė mūsų kelyje. Reikia atidžiau įsižiūrėti į žmones, galbūt ne iš karto pamatysi, kad jie puikūs, reikia pavargti, kad įžiūrėtum tai, ką turi savyje žmogus. Ir galbūt tai yra takelis, vedantis į kokį nors džiaugsmą.

Labai man patiko šita knyga. Labai lengva buvo skaityti ir labai įdomu. Pirmiausia, kas ta Liliana Lungina? Liliana Lungina buvo grožinės literatūros vertėja, savo gyvenime sutikusi daug žymių žmonių, rašytojų, vertėjų, režisierių ir t.t.  Taigi knygoje Liliana Lungina pasakoja apie savo gyvenimą ir visus tuos žymius žmones jos gyvenime, o daug išskirtinumo jos asmenybei priduoda tai, kad gyvenimas prasidėjo Vokietijoje, Prancūzijoje, Palestinoje, o paskui mamai patikėjus sovietinėmis pasakėlėmis – Tarybų Sąjungoje (mama patikėjo, kad galime gerai gyventi ir grįžo pas autorės tėvą). Štai kaip ji jautėsi grįžusi/atvykusi:

Man vis atrodė, kad aš esu panaši į Kajų iš pasakos Sniego karalienė: kad man trolio veidrodžio skeveldra pataikė į akį ir aš matau tai, ko kiti nemato, tai yra matau kiekvieno reiškinio dvejopumą, matau daiktus iš kitos pusės, ne taip, kaip visi- visiškai vienodai. Ir tai man kėlė didelį rūpestį. Aš maniau, kad turiu kažkokį požiūrio defektą.

Autorės pasakojimas labai nuoširdus, atviras, savotiška išpažintis, kur ji išpažįsta savo sopulius, klaidas ar kvailystes. Daug pasakoja apie santvarką, jos beprasmybę, apie žmonių nuotaikas, žiaurias sąlygas ir bandymą tokiomis sąlygomis išgyventi, apie propagandą, apie represijas, KGB verbavimą ir tardymus, bandymus išvežti rankraščius, autorių pripažinimą ar nurašymą. Atrodytų tokia sunki tamsi knyga, bet taip nėra, nes iš puslapių tiesiog sklinda autorės gaivališkumas, gyvenimo meilė, optimizmas ir kažkoks gyvenimo lengvumas – kad ir kaip buvo sunku, gyventa buvo linksmai.

… reikia turėti vilties ir tikėti, kad netgi labai blogos situacijos gali netikėtai pasikeisti visiškai priešingai ir baigtis gerai.

Knygą galima “perskaityti” ir žiūrint Olego Dormano filmą.

 

lili

Ir dar jau minėtas filmas East-West, labai labai panaši tema.

Tell the Wolves I’m Home

tell

Vienu momentu, kai klausiau knygos, pagalvojau iš kur aš ją apskritai ištraukiau. Kodėl norėjau perklausyti? Čia kokia premija ar kas? Galiausiai sugalvojau, kad per goodreads greičiausiai susigundžiau, nes vertinimas 4 virš ir perskaičiusių daug, ir visi pirmieji komentarai penkios žvaigždės, visi tiesiog apžavėti. Tačiau šį kartą šie vertinimai tiesiog mane išdūrė. Vėliau paskaičiau ir blogus vertinimus ir, deja, jie visiškai atitiko mano nuomonę – ši knyga netikra, neįtikinanti ir apskritai, sakyčiau, apie nieką. Kantriai išklausiau iki galo tikėdamasi, kad esmės paslaptis atsivers, bet taip neįvyko – nieko ten nėra. Turiu omeny – tikro. Šiaip visokių pritemptų dalykų pilna – amerikietė keturiolikmetė priemiesčio gyventoja iš geros šeimos tėvams nežinant varinėja į New Yorką traukiniu kada sugalvojusi, susitikinėja su savo nuo AIDS mirusio dėdės boyfriendu, kuris irgi serga AIDS. Jos mama ant boyfriendo baisiausiai pyksta, nes galvoja, kad jis užkrėtė jos brolį (pasirodo, tai netiesa ir dar paslaptis), o dar pyksta dėl savo neišsipildžiusių gyvenimo svajonių, nes norėjo tapti menininke, o tapo buhaltere, nu, come on! O miręs dėdė pasirodo labai talentingas ir garsus dailininkas, ir paskutinis portretas, kurį jis nutapė – June (čia ta mergaitė) ir jos sesers, vertas vos ne milijono. Kadangi jis toks brangus, nieko nuostabaus, kad pas boyfriendą pilni stalčiai grynųjų pinigų, o kodėl jų nedavus keturiolikmetei. Bla bla bla, negaiškit laiko. Toks vaizdas, kad autorė norėjo apimti daug temų – AIDS, menininko, šeimos santykių, paauglystės, o gavosi košė.

 

Kaip tekantis vanduo

kaip Nepavyko man įsijaust į šitą knygą. Skaityt perskaičiau ir visai nesunkiai, tekstas liejasi, bet nesuvirpina. Knygos pabaigoje esantis “Pabaigos žodis”, kuriame autorė aiškina savo apsakymus, man pasirodė pats įdomiausias. Kaip tik pagalvojau, kad čia tokie apsakymai, apie kuriuos būtų galima rašyti mokykloje rašinį, skaitai ir rašai, nes reikia, rašyti yra apie ką, bet meilės tiems kūriniams nejauti. Štai taip, daugiau ir nesiplėsiu, ir anotacijų neperrašinėsiu, galima goodreads pasiskaityti. Užtai prikabinu autorės šaržą, smagus. yourcenar_marguerite-19851205019F_2_png_300x337_q85

Defending Jacob arba Apginti sūnų

 

Šita knyga jau seniai tupėjo mano telefone, gal porą metų. Bijojau imtis kaip ir We Need to Talk about Kevin (vis dar bijau), tik va, sesė perklausė ir patikino, kad nėra taip jau ir baisu. Nors kaip čia pasakius, ar yra kas baisiau, kaip abejonė savo vaiku, baimė, kad gali užauginti monstrą (visus juos kažkas gi užaugino)?

Štai ir aš klausau/skaitau apie paauglio žmogžudystę ramiame, saugiame ir kultūringame priemiestyje. Policija akligatvyje, nėra jokių aiškių įtariamųjų. Ir staiga – griaustinis iš giedro dangaus – tyrimui vadovaujantis pareigūnas nušalinamas nuo tyrimo, nes pagrindiniu įtariamuoju tampa jo sūnus Jacob (tikriausiai bus išversta kaip Jokūbas). Andy Barber (tėvas pareigūnas) priblokštas tokių kaltinimų, tačiau, dirbdamas teisinėje sistemoje, labai gerai supranta, kad nekaltas žmogus netinkamai susiklosčius aplinkybėms ar įkalčiams gali tapti papraščiausiu atpirkimo ožiu (nes visuomenė visada reikalaus iš sistemos kažką nubausti), tad nuteistasis nebūtinai yra iš tikrųjų kaltas. Vos tik sužinojęs apie kaltinimus, jis lekia namo iškrėsti sūnaus kambario ir atsikratyti bet kuo, kas gali sukelti nereikalingų įtarimų. Net jei tai medžioklinis peilis, kurį Jacobas sako nusipirkęs šiaip sau, nes turėti tokį peilį yra cool.

wil
William Landay

Taigi, kiek toli gali nueiti dėl savo vaiko? Kur ta riba, kur meilė vaikui staiga pavirstų į pasišlykštėjimą ir neviltį, kad tai tas pats nuostabus kūdikis, kurį prieš keliolika metų mylavai ir nepaleidai iš rankų? Andy tėvystės instinktas ir pasitikėjimas savo vaiku yra labai stiprus. Bekraštis. Neįtikėtinas. Stipresnis už Jacob motinos. Tėvas eis iki pergalės ir tikės iki galo, iki pergalės. Tik kodėl ta pergalė tokia paliekanti blogą skonį burnoje? Ir kodėl po pergalės, kai knygoje turėtų būti likęs paskutinis skyrius ar keletas minučių klausymo dar likę klausyti visa valanda?

 

Nepraeikite pro šią knygą, tuo labiau, kad yra vertimas (viliuosi geras arba bent jau neblogas). Ir viršelis nesugadintas, dėl pavadinimo vertimo, aišku, galima pasiginčyti, bet tiek jau to. Tik neskaitykit prieš kokius egzaminus, rizikinga, kad nesimokysit, kol nebaigsit.

Apie santuokinę krizę

“Aš nenoriu taisyti, galvojo tėtis. Aš nenoriu rinkti jūržolių. Aš noriu statyti didelius, stirpius dalykus, aš noriu tiek daug, ir taip labai, bet nežinau… yra labai sunku būti tėčiu”muminhav
//T. Jansson “Tėtis ir jūra”

Žodžiu, mumiui Tėčiui vidurinio amžiaus krizė. Ką daryti? Kas jam gali padėti?
Mamai nekyla abejonių, kad visa šeima turi daryti tai, kas geriausia tėčiui. O kadangi tėtis seniai norėjo iškeliauti į tolimą salą, tai jo šeima, savaime suprantama, turi jam padėti vėl atrasti save, padėti jam iš naujo suformuluoti savo vyriškumą, kad jis nustotų jaustis nereikalingas.

– Štai ji, – sumurmėjo Muminuko mama. – Štai čia mes gyvensime, mums bus ir gera, ir sunku…
– Ką tu kalbi, – pasakė Muminukas.
– Štai ten mes gyvensime, – pakartojo mama. – Tai tėčio sala. Tėtis mumis rūpinsis. Mes tenai nuplauksime ir nugyvensime visą gyvenimą, ir viską pradėsime iš pat pradžių.
– Visąlaik maniau, kad tai musės kakutis, – tarė mažoji My.
Mama vėl nulipo nuo kėdės.
–    Kai kada tai ilgai užtrunka, – pasakė ji. – Gali pasiutiškai ilgai užtrukti, kol supranti.

Tetis, Mama, Muminukas ir mažoji My nuplaukia į tolimąją salą ir apsigyvena švyturyje. Tėtis tuoj puola uždegti švyturį, bet jam nepavyksta. Vėliau tėtis prisigalvoja visokių svarbių projektų: statyti bangolaužį, o gal prieplauką? Ne. Reikia mesti tinklus, kad pagauti žuvies. Bet va nelabai reikalas pavyksta, o po lieka tinklai pilni jūržolių, tėtis eina užsiimti kažkuo kitu, o jūržoles iš tinklo rankioti tenka jo šeimai. Po to tėtis pradeda žvejoti. Kiekvieną dieną. Mama tą žuvį turi valyti, paruošti, sūdyti. Tos žuvies tiek daug, kad nėr kur dėti, bet ar pasakysi savo vyrui, kuriam vidurinio amžiaus krizė, kad žuvies jau gana?

Vėliau Tėtis susiranda naują užsiėmimą. Jis rašys mokslinį darba apie jūrą. “Supranti, aš noriu galvoti apie tokius dalykus ir galbūt parašyti mokslinį darbą. Apie viską, kas turi bendro su jūra, su tikra didele jūra. Aš turiu ją suprarsti. Prieplaukos ir keliai ir žvejyba yra tik mažiems žmonėms, kuriems nerūpi dideli kontekstai “. Ir tėtis renka duomenis apie jūra, jos gylį, temperatūrą, bangavimą. O tuo metu Mamai prasideda depresija, ją kamuoja didelis namų ilgesys, ji nori sodo, ji nori gėlių, bet tokie dalykai saloje neauga. Mama pradeda piešti savo sodą ant švyturio sienos, jos depresija vis gilėja.
Muminukas gi pradeda bręsti. Jis kalendoriaus lape pamato nupieštą jūros arkliuką ir įsimyli, po to išsikrausto iš švyturio. Mažoji My irgi kažkur dingsta, kažką veikia, bet niekas nežino ir niekas nesidomi.

muminwall

“Tėtis ir jūra” yra labai graži knyga apie šeimos krizę, apie tai, kaip šeimos nariai, nors ir gyvena kartu, bet tarsi prasilenkia.

Klaida manyti, kad knygos pie Muminukus yra tik vaikams. Pavyzdžiui, “Tėtis ir jūra” yra daug labiau tinkanti suaugusiajai auditorijai, tiek dėl turinio, tiek dėl vaikams per sudėtingos kalbos.

T.Jansson tekste daug impresionistinių blyksnių, daug ekspresionistinių scenų (pavyzdžiui, kai sala pradeda keistis per vieną naktį, kai visa augmenija trukiasi tolyn nuo jūros ir grėsmingai artėja prie švyturio).  Labai taikliai T.Jansson įkūnija egzistencialistinį nerimą ir mirties baimę Moros personaže. muminsex2_kopia3019331559684618373

Kai mano draugė Marie knygų klubo metu ištraukė “Tėtis ir jūra” iš savo rankinės ir pasakė, jog šitą knygą skaitysim ateinančiam kartui, buvau šiek tiek skeptiška. Prisipažįstu. Dabar gi manau, kad šitą knyga yra labai puikus, linksmas, rimtas, šviesus ir baisokas šeimos krizės aprašymas. Knyga apie tai, kai net su artimiausias žmonėmis kartais prasilenkiame. Apie tai, kad darome klaidas ir įskaudiname, net tada, kai mūsų artimieji savanoriškai aukojasi dėl mūsų gerovės. Ir apie tai, jog kava, kelios karamelės ir piknikas gali padėti užgydyti žaizdas apie kurias niekas nekalba.

K.Ž.G

Elizabeth Is Missing / Elizabeta dingo

elisabet

 

Dar viena knyga apie atminties praradimą.  “Still Alice” didžioji tragedija buvo, kad pagrindinę veikėją liga užpuolė neįprastai jauname amžiuje, “Elizabeth Is Missing” herojė Maud – 81 metų senutė, paskui kurią lėtai šlepsensime knygos puslapiais arba straksėsime jos prisiminimuose apie vaikystę, kur vieną dieną dingsta jos vyresnioji sesuo.

Štai ir turime įdomiai besirutuliojančią istoriją, kai esamasis laikas neįspėjęs nutrūksta ir persikelia į būtąjį, o pagrindinei veikėjai tokie peršokimai ir atminties labirintai yra visiškai nesuvokiami, t.y. tų straksėjimų ji nesuvokia kaip persikėlimų iš vieno laikotarpio į kitą, laikas teka kaip tekėjęs, ir Maud belieka stebėtis, kur kas nors dingo, prapuolė ar lyg iš dangaus staiga atsirado. Laikas nepavaldus Maud, kaip ir šiandien ar vakar, ar prieš septyniasdešimt metų irgi netekę prasmės. Gal ne prasmės, o koordinačių laiko juostoje.eliza

 

Neapsigaukite, sesers vardas visai neElizabeth. Elizabeth yra dabartine Maud draugė, kurios šiuo metu nėra Maud akiratyje ir kurios Maud atkakliai ieško. Net nueina į policiją pranešti, kad draugė kažkur dingusi – kaip vėliau sužinosime – ne vieną sykį. Autorė atkakliai nuo mūsų slepia, kas atsitiko su Elizabeth. Na, gerai, neslepia, nes visas pasakojimas ateina iš Maud lūpų, o ji nežino, kur draugė dingo, tad ir skaitytojas nežino. Taigi, iš viso turime dvi dingusias personas ir nors Maud galvoje niekas nepasikei ir nė viena dingusioji neatsiras, skaitytojui iš detalių tikrai bus leista sudėti taškus ant i.

healey

Bravo Emmai Healey už meistrišką laiko suvaldymą, įtikinamą apsigyvenimą trumpalaikę atmintį praradusio žmogaus galvoje. Manau, autorė tikrai verta Bailey’s premijos. Short list 2015 – jau šiandien.

Lauras

lauras

Labai tinkama knyga Velykų savaitei. Ne popsas, gražus tekstas visiems tokio pasiilgusiems. Tinka, aišku, ir visoms kitoms gyvenimo dienoms, nereikia laukti kitų metų, kad skaityt. Ši knyga –Didžiosios knygos apdovanojimo laimėtoja (2013 m., orientacijai – 2011 m. šį apdovanojimą laimėjo M. Šiškin “Laiškų knyga”), Rusijos Bookerio finalistė. O trumpai parašyti apie ką – sudėtinga, kaip paprastai būna su tokiomis knygomis, kurios turi tekstą ir dar tarputekstį, tą kuris tarp eilučių.

Į pasaulį atėjo Rukinos kaime, arba vadinamojoje slabodkoje, netoli Kirilo vienuolyno.Tai įvyko 6948 metų gegužės 8 dieną nuo Pasaulio sukūrimo, arba 1440-aisiais po mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus gimimo, Arsenijaus Didžiojo minėjimo dieną. Po septynių dienų jis buvo pakrikštytas Arsenijaus vardu.

Graži jo vaikystė, jau senelis pastebi, kad berniukas ypatingas – paskui jį, jiems renkant gydomąsias žoleles, sekioja vilkas – pats prijunka. O senelis išmoko vaiką skaityti, perduoda visas savo žinias apie gydymą, gyvenimą.

Žmogus sutvertas iš dulkių. Ir į dulkes pavirs. Tačiau jam skirtas kūnas, kol žmogus gyvena, yra nuostabus. Tu turi jį pažinti kiek galima geriau, Arsenijau.

Senelio nebelikus, Arsenijus tampa kaimo gydytoju, o siaučiant marui priglaudžia savo namuose mergaitę. Įsimyli vienas kitą. Egoistiška labai Arsenijaus meilė – niekam nenori rodyti mylimosios Ustinos, nenori jos niekur išleisti ir su niekuo dalintis, nenori kviestis pribuvėjos ateinančiam kūdikiui – ir gėda, kad nesusituokę, nuodėmėje, ir pasitiki savo jėgomis, kad galės priimti kūdikį. Deja, gimdyvė miršta, neišgyvena ir sūnelis, be krikšto nė vardo negavęs. Be atgailos, be krikšto pasmerkti amžinoms kančioms, kurias Arsenijus savo gyvenimu nusprendžia atpirkti. Pusiau pametęs protą, iš duonos kriaukšlio pramisdamas, visiškoj askezėj jis keliauja per Rusios kaimus, ten, kur baisiausi ligoniai, kur maras. Gydo ne tik iš senelio išmoktais būdais, bet ir tikėjimu ir malda.

lauras 2

Šalia žemiško kelionės iš vardo į vardą, iš Arsenijaus į Ustiną (pagal mylimosios vardą), į Ambraziejų, galiausiai į Laurą, visada šalia dvasinė kelionė, mistika, stebuklai, tikėjimas, išmintis, dėl to ir sakau, kad knyga Velykinė, su pamąstymais apie laiką – praeitį ir ateitį – apie prasmę ir žemišką kelionę, atleidimą ir atpirkimą.