Atsimenat knygą iš pernai metų – Wonder? Toje knygoje pasakojama berniuko istorija. Ji pasakojama jo paties, aplinkinių žmonių. Skyrius po skyriaus. Ir ten toks neklaužada berniūkštis yra – Julian, tas pats, kuris labiausiai “saldina” Auggie gyvenimą. Tas, kuris tyčiojasi, nuteikinėja kitus vaikus, kuris sako: “jei ne su manim, tai prieš mane”- neutralios teritorijos nėra. Ta va. Knygoje Wonder jam nesuteikta kalbėjimo teisė, mes jį pažįstame, bet nežinome, ką jis galvoja ir kaip jam viskas atrodo, tad jis totaliai yra blogietis. Ar iš tikro taip yra?
Kiekvienas turime savo istoriją, savo motyvus, savo aplinkybes ir savo tiesą. Kartais pateisinančias, kartais ne. Tiesiog kartas yra taip, o ne kitaip. Vieni turi daugiau vienokių savybių, kiti kitokių. Empatijos taip pat. Supratimo irgi. Inercijos. Ir tas daugiau mažiau nulemia emocinį foną kuriame gyvename. Autorė nuoširdžiai žiūri į Julian, vaiką, kuriam tiesiog nebuvo progos išmokti, pasimokyti, suprasti. Gal nematė gero pavyzdžio? O gal nebuvo laiku ištarto “stop”, o per dažnai “nieko čia tokio, vaikai turi išsiaiškinti patys”?
Man buvo labai smalsu perskaityti Julian skyrių. Būtų gerai, kad vaikai skaitytų Wonder + The Julian Chapter mokykloje vietoj ko nors nepaskaitomo ir nesuprantamo. Kai kuriems suaugusiems taip pat būtų ne pro šalį paskaityti.
knyguziurkes.com 
Bet kaip padaryti, kad tokios knygos būtų įtrauktos? Kodėl vietoj buko kalimo negalima pvz. holokausto tema vaikams istorijos pamokoje duoti skaityti Anos Frank? Kaip to pasiekti? Mes auginam 5-metę ir beveik 3-metę ir aš vis dar svajoju…