Keletą metų ramiai laikiau lentynoje šitokį lobį retkarčiais padejuodama ir pasikankindama su visokiomis vidutinėmis knygomis, jau net galėčiau sakyti, kad vidutiniškos knygos užkniso juodai. Tai va, apturėjau atgaivą dūšiai. Labai panašią į  Marinos Stepnovos “Lazario moteris“. Gal tik moterys skaitėsi sklandžiau ir lengviau, bet čia jau nežinau, ar Ulickajos kalba tokia, ar čia jau vertimo reikalai (dar kartą aplodismentai Parulskiui už Moteris). Štai, pavyzdžiui, skaitai ir užkliūva akis už tokio sakinio: “Per savo lengvabūdiškumą jie nebijojo kasdien, o nors sykiais baiminosi”. Kaip ir aišku, ką nori šitas sakinys pasakyti, bet kaip jis tai sako, nu, griūk negyvas. Bėgant tekstu  stop prie tokio sakinio. Skaitai dar sykį, dar sykį, kaip užstrigusi plokštelė (kažin, ar dabar vaikai suprastų, ką ta “užstrigusi plokštelė” reiškia) – taip ir gadina žmogui skaitymo malonumą, belieka tik tikėtis, kad tokių stabdžių nebus daug. Na, bet apie ką mes čia.

Atrodo, esu dabar įgriuvus į gerus rusiškus rašytojus. “Kukockio kazusas” gavosi kaip pratęsimas Lilianos Luginos “Tarp eilučių“, Šiškino “Veneros plaukui“, jei dar giliau į senovę – “Laurui”. Skaitau kaip kokią paguodą dabartinėje politinėje situacijoje – ir ten yra normalių žmonių, kurie nerengia savo darželinukų karinėmis uniformomis ir nesidžiaugia, kad už penkiolikos metų jie vairuos ne paspirtuką, o tanką. Tik dar reikia, kad tuos normalius žmones skaitytų. Ir dar tikriausiai reikia, kad teisingai suprastų.

“Kukockio kazusas” yra knyga apie šeimą. Pavelas yra medikų giminės palikuonis, užaugęs tarp medicininių knygų, galima sakyti, turintis paveldėtą pašaukimą, o prie to ir šeštą jausmą, akį – rentgeną. Jo specializacija – ginekologija – atsitiktinai, o gal ir ne, įtakoja daug asmeninio gyvenimo posūkių. Kukockis iš visų jėgų bando paveikti sovietinę valdžią atšaukti abortų draudimus – per dažnai jo pacientės yra pogrindinių abortų aukos, tačiau sovietinė valdžia turi savo supratimą apie savo piliečių dauginimąsi, o supratimas visiškai sutampa su Šiaurės Korėjos (žiūr. “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų”) režimu – apsaugos nuo nėštumo priemonių nėra, abortai draudžiami – gimdykite, tarybinės moterys tarybinę liaudį.

Didžioji dalis knygos veiksmo vyksta absurdiškais sovietiniais laikais, kai kuriamas sovietinis pseudomokslas, ideologiškai neįtinkantis mokslas išnyksta, ne ton pusėn žiūrintys mokslininkai sodinami į kalėjimus. O tuo tarpu…

Visiems buvo blogai, o šitiems jaunuoliams septintajame dešimtmetyje gyvenosi puikiai.

Tuo sunku patikėti, reikalingi svarūs įrodymai, liudininkų apklausa ir patvirtinimas. Per ilgą laiką daug kas iš atminties išsitrynė, ir kiekvienas prisimena savo: Goldbergas – lagerio zoną, Pavelas Aleksejevičius – vis labiau tolstančią nuo gyvų žmonių Jeleną ir jos keistą tarpinę būseną, Toma – eiles prie maisto prekių, kuriose vis tiek teko stovėti, nors PA parnešdavo į namus kažkokią akademinę normą. Kitiems įsiminė armijos įvedimas į Čekoslovakiją. Kratos ir areštai. Pogrindis, Gagarino paleidimas į kosmosą. Radijo lalesys ir televizijos linksmybės. Įsiminė ankštas gyvenimas, baimė, ištirpusi ore kaip cukrus arbatoje.

O šitiems, grojantiems, gyvenosi puikiai. Per savo lengvabūdiškumą jie nebijojo kasdien, o nors sykiais baiminosi. Bet atitokę imdavo į rankas savo išganingąją muziką, kuri ne tik juos išlaisvindavo – ji pati savaime buvo laisvė.

Čia apie Kukockio dukrą Tanią, kuriai nuo režimo ir apsimestinio gyvenimo vieną dieną pasidarė koktu ir ji… savotiškai suhipiavo. Visomis prasmėmis. Paskaitykite, pamatysite. Ir nenustebkite, kiek daug knygoje apie genetiką – Liudmila Ulickaja pati yra genetikė, pradėjusi rašyti, kai ją už žiūrėjimą ne į tą pusę išmetė iš darbo. Genetikas knygoje buvo Goldbergas, na, o Tania greičiausiai yra pati Liudmila.