Vilkas keičia spalvą

vilkas

Mmm… miela knyga apie simpatišką vilką, kuriam nusibodo būti juodam. Nesistebėkit, kad vilkas juodas, šis vilkas prancūziškas, lietuviški vilkai gi pilki, ane?  Žodžiu, būti juodam gana liūdna, reikia susirasti kokią nors kitą spalvą. Na, pavyzdžiui, žalią. Bet neeeee, jei nusidažai žaliai, tai atrodai kaip varlė. Kvaaaa. O jei apsimauni raudonas pėdkelnes ir megztinį, atrodai kaip kalėdų senelis, na jau neeee. O jei stebuklingais būdais tampi rožinis, atrodai kaip princesė – ne, ne, tik ne tai! Tai ką daryti vilkui?

princeseAtsakymas 31-ame puslapyje 😉 Princesė tai 12-am.

Vilniaus plovas

vilniaus-plovas-1

“Vilniaus plovas” verda. O aš jau nebesu nekalta nuomonė, nes man beskaitant, keletas greituolių greičiau perskaitė ir parašė. Aš, aišku, neiškenčiau ir perskaičiau tas kitas nuomones, pasidrąsinimui.

Pirmiausia pasakysiu, kad nepaisant visokių knygos minusių, manau, kad perskaityti ją vis tiek verta. Jei nugirdėsite ar nuskaitysite (nuo viršelio, ar FB) ką nors apie Sabaliauskaitę arba Diuma, tai niekuo netikėkite, visa tai pliurpalai, neteisingai nukreipiantys ir nuteikiantys skaitytoją (paskui ieško žmonės, ko nepametę – užprogramuotas nusivylimas). Įsivaizduoju, ką į sugretinimą atšautų Sabaliauskaitė, greičiausiai, kažką panašaus, kaip kažkadaise atšovė Užkalniui, kuris save pavadino lietuviško istorinio romano karalienės kolega.

Tai grįžtu prie to, kodėl vis dėlto verta. Verta, nes greičiausiai (kaip ir aš) sužinosi, ko nežinojęs, negirdėjęs ir neįsivaizdavęs, kad taip gali būti. Apie tokią Lietuvos-Lenkijos istorijos dalį, kur mums dar šviestis ir šviestis ir šimto knygų ta tema nebus gana, tegul tik kas rašo. Dima ir žada, kad bus dar 8,5 knygos, tik, tikiuosi, kad su kiekviena bus geriau, nes niekas nepaneigs, kad autoriaus galva pilna informacijos, o bet tačiau, ne visada pavyksta ją suvaldyti. Skaitykit,

Dar pašnibždėsiu tokią užuominą – skyrių apie dabartinius laikus ir tokį Sigitą galit neskaityti. Visų pirma, nelabai ir įdomūs, kažkaip net banalūs tie skyriai, ypač stovėdami prieš tokias istorines asmenybes (pats autorius interviu sako, kad iš šių laikų romano neparašysi, ir pats nagus prie ugnies kiša – nesuprantu), o visų antra, jie niekaip neišsiriša ir net (kas galėtų pagalvoti!!!) neturi pabaigos! Toks vaizdas, kad spaustuvė pamiršo kokį knygos lanką įklijuoti. Liūdesys tiesiog. Yra puiki, neįtikėtina  istorija (čia ta, dėl kurios knygą verta skaityti), bet neišnaudota. Tikrai. Perskaitai ir pasijauti apgautas. Nei to be continued, nei ką. O vienas iš garbingai pristatytų veikėjų – Tomas Zanas, taip ir lieka glaustytis pakampėm su neištesėtu pažadu, kad bus apie jį istorija, bus, tik ji greičiausiai ir lieka tam spaustuvėj pamestam lanke.

Nevykę man ir visokie šių dienų aktualijų bajeriukai ir visokie lėkši juokeliai. Kokiam žurnalo straipsnyje – ok, žurnalas gi trumpalaikis, bet skaitys žmonės knygą po penkerių metų ir nieko nesupras, jam tos šiandieninės aktualijos nieko nesakys, kam gadinti gerą istorinę medžiagą?

Taip sėdžiu ir kramtau plovą, žinai, būna, kad nesusikramto. Užteks kramtyt, postinu.

 

 

 

Kortagai. Slaptoji princo Druado užduotis

kortagai-1

Nelabai mėgstu knygų rūšiavimo į rožines ir mėlynas, berniukiškas ir mergaitiškas, mergaitės kuo puikiausiai gali skaityti berniukiškas knygas, o bet tačiau, jei pasiklydote rožinėse ir pūkuotose princesių, fėjų ir gėlių knygose ir jums staiga prireikė nuotykinės, aktyvios, ant liežuvio galo sukasi rašyti “berniukiškos”, bet, jei tai sakyčiau, būtų visiška netiesa, knygos arba jūs, pavyzdžiui, esate filmo “Brangioji, aš sumažinau mūsų vaikus” fanas, tai ši knyga kaip tik jums, tiksliau, gal jūsų mažajai skaitytojai ar skaitytojui.

Šios knygos istorija man primena skautų žygį (nors gal neteisingai primena, nes aš niekada nebuvau skautų žygyje) – kliūtys, iššūkiai, užslėpti ir neužslėpti tikslai, visuomenės gerovė, nelaimėlių gelbėjimas, draugystė, ištikimybė ir panašūs reikalai. Berniuko ir skruzdėliuko iliustruoti nuotykiai yra savotiški “drąsiųjų keliai” vaikams, tuo labiau, kad autorius apeliuoja į tęsinį, o gal ir tęsinius, tikėkimės, kad taip ir bus, ir kad bus įdomu. Mergaitėms irgi.

Kaip Hektoras laimės ieškojo

kaip-hektoras-laimes-ieskojo-1Jautiesi nelaiminga? -as? Tau sekasi darbas, bet nesiseka su vyrais/moterim (jie tarsi ir nieko, bet vis tiek ne tokie, kokių nori)? Nori svarbaus ir reikšmingo darbo, bet kartu ir laisvo nuo darbo laiko, kad galėtum save realizuoti? Trumpai tariant pati/pats nežinai, ko nori ir tiesiog nemoki būti laimingas, tad gali kibtis Hektorui į parankę ir eiti kartu laimės ieškoti. Arba keisti savo supratimo ir požiūrio į laimę – atsimeni, kaip sakoma: jei negali pakeisti situacijos, tai keisk požiūrį į tą situaciją.

Keliaudami su Hektoru surinksite visus laimės formulės ingridientus ir, jei nesi koks susiraukęs bumbeklis, tai skaitysi ir linksėsi galvą arba galvosi, kaip gerai laimės formulė vienoje vietoje ir dar tavo lentynoje. Jau vien kad nauja knyga lentynoje yra laimės dalis, ane?

O formulė tokia (sutrumpinta, knygoje rasit detaliai 23 laimės pamokas):

Laimė = tai, ką turi ir ko norėtum turėti, + tai, ką turi šiandien ir ką turėjai praeityje, + tai, ką turi pats ir ką turi kiti

Taip kad galite nebeskaityti kokio vieno milijono self help knygų, kaip tapti laimingu, nes viskas labai lengvai (jai seniai neskaičiau tokio lengvo, net primityvaus, sakyčiau, teksto) glaustai ir greitai ir per vieną vakarą – šioje knygoje. Konspektas darbui su savim. O dar smagus skaityti, pažadu, kad neužmigsit. Tik man aplenkti knygą norisi, viršelis visai man nepatinka, į tą barzdą negaliu žiūrėti (tad keičiu požiūrį – nežiūriu).

Filmų mėgėjams – filmas, bet dar nemačiau, tad ir palyginti negaliau, tačiau atsiliepimai iš aplinkos geri, o ir traileris atrodo linksmas.

Big Little Lies / Nekaltas melas

big

 “Champagne is never a mistake.”

Tadam – štai jums ir atostogų knyga. Hamakui, pliažui, lėktuvui, paspirtukui arba ausinėms. Ausinėms tai tobula tiesiog, nes labai gerai įskaityta. Tiesiog apsigyvenau knygoje, kurią Caroline Lee nuostabiai įskaitė. Charakteriai buvo nuostabiai gyvi, tad tikiuosi, kad skaitantieji popieriuje mokėsite ne blogiau susikurti Lee sukurtą atmosferą.

Oh, gossips, tie gabaliukai (klausant) buvo skaniausi. Įsivaizduok, kaip šnibždi savo draugei (tik neapsimesk nepletkinančiu angelų): “O tu žinai?” Tai tokių šnibždesių yra kiekviename knygos skyriuje, nes kažkas gi labai svarbaus įvyko per mokyklos labdaringą vakarėlį (trivia night – protmūšis), bet mes nežinome, kas, daugelis kalbančiųjų (galime spėti – policijos apklausoje) irgi nežino, bando spėti, turi savo versijas arba šiaip atkuria visą apgirtusią vakarėlio metu tvyrojusią nuotaiką.

Nors atrodo, kad didžioji knygos dalis yra gan nerimti plepesiai, tačiau už tų plepesių slepiasi daug visokių rimtų temų – patyčios mokykloje, tėvai “helikopteriai”, smurtas namuose, paauglystės variacijos, skyrybos, vieniša tėvystė (ok, ok, ne tėvystė, mamystė) – visokie skauduliai po trupinuką dėliojasi ir lenda iš už po gražaus fasado, besišypsančių veidų, aukštakulnių kaukšėjimo ir tobulų šukuosenš dėlioja mums tikrąjį nuostabaus miestelio prie vandenyno paveikslą. Aišku, visi vieni su kitais susiję, persipynę net patys nežinodami. “Oh, calamity”, kartais būtų geriau ir nežinoti.

Žodžiu, su humoru, smagi, bet kartu ir rimta. “Nežinojau, kad tau patinka chick lit,” sako man sesė. “Tokios patinka”. Ir I do not care į kokią kategoriją ją norit pakabinti.

 

Šešeri metai Saigone

seseri

Tai – MANO Vietnamas, ne kieno nors kito

Tikrai taip, tai autorės Vietnamas ir mano jis netapo. Gaila. Tikėjausi. Man patiko, kaip autorė knygą pristatinėjo per “Labas rytas”.  Nežinau, ar čia mano lūkesčiai buvo per dideli, ar ko man pritrūko knygoje (jau kelios dienos suku apie tai galvą). Tokia prėska man kažkaip ji pasirodė, tokia gal melancholiška, tokia, kaip autorės nuotrauka ant vieno iš knygos viršelio.

Man ne mano Vietname pritrūko gilesnio paknaisiojimo. Nuo jo tarsi išsisukama – komunistinė šalis, nežodinis susitarimas – jūs nelendate ir neknaisiojate, mes tylime ir jus toleruojame, – bet knyga gi ne Vietname leista, tas atsiribojimas man sukūrė tokio slydimo paviršiumi jausmą. Gal dėl to, kad neseniai per TV mačiau epizodą apie Vietnamo kasdienybę, visuomenės susiskaldymą, karo padarinius iki šiandienos, apie karo dalyvių kapines – vienas su amžinąja ugnimi, o kitas tų pačių vietnamiečių, tik pralaimėjusių – apleistas, žole užžėlusias, o už kadro karo “didvyris” porina -taip jiems ir reikia, nėra čia ko pralaimėjusių kapinėmis rūpintis, jie gi pralaimėjo karą, štai ir tegu turi.

Iš tikro man norėjosi knygos apie Vietnamo žmones, o ne apie ekspatų (čia tokia kategorija žmonių, kuriuos įmonės išsiunčia (dažniausiai su visa šeima) dirbti į kitas šalis) gyvenimą. Nors autorė tikrai pakeliavo po šalį ir net ant motociklo (kas yra totali jėga), tačiau vis tiek kažkaip tos kelionės su glamūriniu atspalviu – nesvarbu, kad šalia Vietnamo kaimo purvynas (eilinio mūsų kaimo kasdienybė, ne tokiais purvynais pas babą į kalną kopdavome rudenį), bet aš tai vis tiek su balta bliuskute ir švariais flip flopais (žiūr. nuotraukas) (dabar įsivaizduoju, kaip gaunu nuo autorės su knyga per galvą – kaip per Ally McBeal, jei dar kas nors tokią atsimenat).

Vietomis man pritrūksta knygoje vientisumo, toks jausmas, kad truputis teksto iš žurnalo straipsnio, truputis vietinių įžymybių istorijų, truputį čia pasikartojimo, truputį ten. Pvz., 154 psl. autorė pasakoja, kiek kartų ir su kuo keliavo į Sapą: “Ketvirtą, paskutinį, kartą čia lankiausi su Alma ir Arūnu.” Ok, laukiu, kokie nuotykiai nutiko su Alma ir Arūnu, bet veltui, nes čia susipažinom, čia ir atsisveikinom, tai prie ko čia ta Alma su Arūnu?

Įpusėjusi knygą pagalvojau, na, ką aš dabar naujo sužinojau apie Vietnamą. Tai labiausiai man įstrigęs dalykas ir greičiausiai labiausiai akcentuojamas (o gal ir tik labiausiai įstrigęs) – vietnamietės be skrupulų kariasi vedusiems ir nevedusiems expatams ant kaklų, jei jau ten gyveni, greičiausiai tavo partneris turi vietinę meilužę ir išlaiko ją su visu jos kaimu. Iš kitos pusės, vietnamietės yra kietos, užsigrūdinusios, siekia karjeros ir joms puikiai sekasi, bet ar kad tai papasakoti, reikia skirti jų biografijoms kelis knygos skyrius? Juk autorė sako, kad čia jos Vietnamas, o skaitom apie jas.

Tai va. Toks tas mano įspūdis. Sakyčiau, apspangęs po smūgio per galvą. Būna ir geresnių knygų apie gyvenimą svetimoj šalį, bet pavartyti – paskaityti nepakenks.

Danielis Štainas, vertėjas

danielis

Knyga, kai nieko daugiau nenoriu – tik skaityti. Knyga nugalėjusi FB, naujienų portalus ir visokius kitokius interneto pliurpalus. Knyga, kurią gali bet kada atsiversti ir skaityti bet kurioje vietoje. Knyga, kuri milijonui žmonių patiko (įtariu) ir milijonui nepatiko (įtariu) (čia bandau apsiginti nuo visų, kurie norės “geros” knygos ir jiems nepatiko. Nes čia ne ta knyga, kur iš “gerų” serijos, na, tų, kurios “negrūzina, negadina nuotaikos ir šiaip tinka atostogoms”). Nesubalansuota ta knyga lengvam skaitymui, nors skaityti ją buvo lengva. Gal dėl to, kad nerealiai įdomu. Skaičiau ir eilinį kartą galvojau, kad “žinau, kad nieko nežinau”. O šita knyga – tai enciklopedija. Tik nežinau, kieno. Gal religijų? O gal žmogiškumo? O gal nežmoniškumo?

Tiek daug sužinojau iš tos knygos. Tokių dalykų, kokių net neįsivaizdavau esant. Na, tiesiog nepagalvojau egzistuojant. Kas per dalykai? Na, pavyzdžiui arabai krikščionys Izraelyje. Geriau nesugalvosi, ane? Arba blogiau. O tokie egzistuoja, bando išgyventi. Kaip jiems gyventi, kai nepripažįsta nė viena pusė ir visiems esi priešas – nekenčia arabai, nekenčia žydai, nepripažįsta krikščionys. Arba katalikas žydas. Pirmą kartą net reikia sustoti ir įsiskaityti, ką šis žodžių junginys reiškia. Nes, juk by default priimam stereotipiškai, kad žydas tai judėjas, na, geriausiu atveju ateistas. Ir štai Danielius Štainas yra žydas katalikų kunigas. Nors ne, iš tikro jis yra vertėjas. Verčia tarpusavyje nesusikalbantiems, bet ne tik nesusikalbantiems dėl skirtingų kalbų, bet nesusikalbantiems apskritai. O jo gyvenimas tikrai knygos vertas, tad ne veltui ir ši knyga. Plati kaip jūra, o gili kaip koks kosmosas gal. Ir Vilniaus ten yra, ir Lietuvos, nes kaipgi Lietuva be žydų (arba atvirkščiai).

Aš nekenčiu žydų klausimo, aš apsinuodijau juo […]. Tai pats niekšiškiausias mūsų civilizacijos istorijos klausimas. Jis privalo būti atšauktas kaip fiktyvus, kaip neegzistuojantis. Kodėl visos humanitarinės, kultūrinės ir filosofinės problemos – o ką jau kalbėti apie grynai religines – nuolat sukasi aplink žydus? Dievas pasijuokė iš savo Išrinktosios Tautos daug žiauriau nei iš visų kitų tautų! Jis juk žinojo, kad žmogus negali mylėti Dievą labiau nei patį save. Tai pavyksta tiktai retiems išrinktiesiems. Danielis buvo toks. Dar keli žmonės. Šiems žmonėms žydų klausimas neegzistuoja. Jis privalo būti atšauktas!

Kaip Danielius Štainas tapo kataliku kunigu? Neįtikėtinai. Visas jo gyvenimo kelias su visokiais aplinkkeliais ir pakely pasitaikančiais stebuklais.

Oswald Daniel Rufeisen - knygos prototipas. Susitikimas su popiežiumi taip pat aprašytas knygoje
Oswald Daniel Rufeisen – knygos prototipas. Susitikimas su popiežiumi taip pat aprašytas knygoje

Kadangi vasara, tai pasakysiu, kad tai nėra pliažo knyga, ten pasiimkit ką nors gero, lengvo ir kur verkti nereikia arba šiaip graužtis žydų klausimu, kuris vis dėlto neatšauktas…

 

 

 

 

Stiklo vaikai

stiklo vaikai

Su “Stiklo vaikais” neapsigaukite. Čia turiu omenyje skaitytojo amžių. Geriausia būtų skaityti paaugliukui ir tai tokiam, kuris gerai miega ir neima giliai į širdį. Kodėl? O todėl, kad ši knyga pats tikriausias siaubiakas. Aš skaičiau septynmetei, tai vietomis tekdavo painterpretuoti tekstą, kad nebūtų per riebiai. Ir vis klausdavau, ar jai nebaisu, nes man pačiai buvo šiurpoka. Septynmetei, aišku, baisu nebuvo, greičiausiai pasidarė nuo per dažno klausinėjimo, “ar nebaisu ar nebaisu”. Kol galiausiai, jau visai knygai prie atomazgos artėjant pasakė, kad daugiau nebenori, kad skaityčiau, nes baisu. Tai susitarėm, kad aš perskaitysiu ir papasakosiu, kaip baigėsi. Nors kai skaičiau, vis striksėjo aplink, kad ir man skaityk, ir man skaityk.

Taigi. Bilė su mama po tėčio mirties (siaubas nr.1) atsikrausto į namą, kuriame jau senokai niekas negyvena. Būtų nieko tokio, jei naktimis nebarbentų į langą, staiga neatsirastų neaiškūs įrašai ant dulkėtų paviršių ir nesiūbuotų svetainės lempa (siaubai nr. 2, 3 ir 4). Aišku, kad Bilė namo nekenčia, o mama netiki, kad su juo kažkas negerai. Mergaitei nieko kito nelieka kaip išsiaiškinti teisybę apie visus namo nepaliekančius vaiduoklius. Jau patikėjot, kad tokie yra?

Tiesa, namo istorija iš tiesų šiurpi (nuskendę našlaičiai ir pasikorusi jų prižiūrėtoja (siaubai nr. 5 ir 6 – būtent apie pasikorimą teko tekstą painterpretuoti) ir buvę gyventojai ne patys sėkmingiausi žmonės, bet viską galima paaiškinti paprastais dalykais, o gal ne?