“Vilniaus plovas” verda. O aš jau nebesu nekalta nuomonė, nes man beskaitant, keletas greituolių greičiau perskaitė ir parašė. Aš, aišku, neiškenčiau ir perskaičiau tas kitas nuomones, pasidrąsinimui.

Pirmiausia pasakysiu, kad nepaisant visokių knygos minusių, manau, kad perskaityti ją vis tiek verta. Jei nugirdėsite ar nuskaitysite (nuo viršelio, ar FB) ką nors apie Sabaliauskaitę arba Diuma, tai niekuo netikėkite, visa tai pliurpalai, neteisingai nukreipiantys ir nuteikiantys skaitytoją (paskui ieško žmonės, ko nepametę – užprogramuotas nusivylimas). Įsivaizduoju, ką į sugretinimą atšautų Sabaliauskaitė, greičiausiai, kažką panašaus, kaip kažkadaise atšovė Užkalniui, kuris save pavadino lietuviško istorinio romano karalienės kolega.

Tai grįžtu prie to, kodėl vis dėlto verta. Verta, nes greičiausiai (kaip ir aš) sužinosi, ko nežinojęs, negirdėjęs ir neįsivaizdavęs, kad taip gali būti. Apie tokią Lietuvos-Lenkijos istorijos dalį, kur mums dar šviestis ir šviestis ir šimto knygų ta tema nebus gana, tegul tik kas rašo. Dima ir žada, kad bus dar 8,5 knygos, tik, tikiuosi, kad su kiekviena bus geriau, nes niekas nepaneigs, kad autoriaus galva pilna informacijos, o bet tačiau, ne visada pavyksta ją suvaldyti. Skaitykit,

Dar pašnibždėsiu tokią užuominą – skyrių apie dabartinius laikus ir tokį Sigitą galit neskaityti. Visų pirma, nelabai ir įdomūs, kažkaip net banalūs tie skyriai, ypač stovėdami prieš tokias istorines asmenybes (pats autorius interviu sako, kad iš šių laikų romano neparašysi, ir pats nagus prie ugnies kiša – nesuprantu), o visų antra, jie niekaip neišsiriša ir net (kas galėtų pagalvoti!!!) neturi pabaigos! Toks vaizdas, kad spaustuvė pamiršo kokį knygos lanką įklijuoti. Liūdesys tiesiog. Yra puiki, neįtikėtina  istorija (čia ta, dėl kurios knygą verta skaityti), bet neišnaudota. Tikrai. Perskaitai ir pasijauti apgautas. Nei to be continued, nei ką. O vienas iš garbingai pristatytų veikėjų – Tomas Zanas, taip ir lieka glaustytis pakampėm su neištesėtu pažadu, kad bus apie jį istorija, bus, tik ji greičiausiai ir lieka tam spaustuvėj pamestam lanke.

Nevykę man ir visokie šių dienų aktualijų bajeriukai ir visokie lėkši juokeliai. Kokiam žurnalo straipsnyje – ok, žurnalas gi trumpalaikis, bet skaitys žmonės knygą po penkerių metų ir nieko nesupras, jam tos šiandieninės aktualijos nieko nesakys, kam gadinti gerą istorinę medžiagą?

Taip sėdžiu ir kramtau plovą, žinai, būna, kad nesusikramto. Užteks kramtyt, postinu.