Kinija mane baugina. Savo milijardais, susigrūdusiais palyginti nedideliame žemės plote. Įsivaizduokite, gi tas milijardas nėra nugulęs Himalajų šlaitų – visi grūdasi palei upes, jūras ir savo didmiesčius. Nesuprantami man tie skaičiai, o ir kultūra, žinoma, egzotiška be galo, autorė ir mini, kad vakarietiškom smegenim Kinijos iki galo suprasti yra neįmanoma. Jau kiekiškai neįmanoma suvokti, kur ten kultūriškai… Nors kokia ten kultūra taip susigrūdus galvoje tik mintis apie išlikimą, stumdymąsi alkūnėmis, kad kas nors ant galvos neužliptų. Nenoriu aš į Kiniją. Tas nesusikalbėjimas net mokantis kalbą yra bauginantis. Atsimenu, kaip nesusikalbėjimas išvargino keliaujant po vieną iš Azijos šalių. Brr. Tajai bent mandagūs, ko autorė negali pasakyti apie kinus. Sako, afrikiečiai mandagesni, įdomiai, ane?
Na, bet kad įvairios mintys apie Kiniją kyla, gi knyga nekalta. Knyga tai įdomi, labai graži ir spalvota. Autorė gražiai mato pro objektyvą ir man jos nuotraukos patinka. Gražiai įsilieja į tekstą ir knygą paverčia albumu. Vien perskaičius aprašymus prie nuotraukų, daug sužinosi.
Kas dar labai įstrigo? Kiniška registracijos sistema tramdanti laisvą žmonių judėjimą. Nors jie vis tiek juda, tik išjudėję tampa beteisiais nomadais. Gimei kaime ir liksi kaimiečiu, bent jau oficialiai. Džiaukis, kad iš viso turi teisę egzistuoti, nes milijonai neteisėtai pagimdytų antrųjų ir n-tųjų vaikų dar blogiau gyvena. Tokia tad šiuolaikintė vergovė.Ir dar. Nebepirksiu kiniškų česnakų, velniai žino kur ir kokiais būdais išaugintų prie kokio nuodų vamzdžio. Kažkaip kinai vis mus tikrina, kokia čia maisto kokybė, ar galima importuoti, o kas nors pažiūrėjo ever, kur tie česnakai auga. Nes didžioji šalis gyvena ekologinės katastrofos nuotaikomis (į detales nesileisiu). Bet ir vėl aš emocingai reaguoju, nebloga knyga, kad tiek emocijų sukėlė, ane?
Atsimenat kitą autorės Eglės Aukštikalnytės knygą „Mama Afrika“? Tai va, neapsigaukite, pavadinimas mama kiniškoje knygoje nieko bendro su gimdytoja neturi. Mama Afrikoje viena, o va, pas kiniečius pavadinime net keturiese. Kas keturiese tai paskaitykite, jei dar negirdėjote. Ir prieš keliaudami paskaitykite, tik, aišku, yra rizika, kad keliauti nebenorėsite. Kaip kad aš, pvz.
Viena iš sentencijų, kurią teko išmokti per lotynų kalbos pamokas gimnazijoje (KŽL, ar atsimeni?) buvo “In idem flumen bis non descendimus”, t.y. į tą pačią upę neįbrisi. Aš visada galvodavau, jog omenyje turime tai, kad upės vandenys yra nauji, kad su tais vandenimis ateina permainos. Ši vasara labai jau netinkanti maudynėms nei upėje, nei jūroje, bet puiki skaitymui. Samantha Ellis knygos “How to Be a Heroine. Or what I’ve learned from reading too much” įkvėpta ir aš užsimaniau perskaityti knygas, kurių herojes mėgau vaikystėje ir paauglystėje. Pirmieji į galvą atėję vardai yra Jane Eyre ir Scarlet O’Hara, bet apie jas rašė Samantha Ellis, tai aš pasirinkau kitas. Juokinga tai, kad prisipažinti, kas buvo mano herojės šiandien yra sunkoka, nes jos abi iš siaubingai sentimentalių knygų. Jaučiuosi savo herojėms labai jau nelojali, kai šitai rašau. Bemaž išdavikė, turint omeny tai, kaip nuskaitytos tos knygos paauglystėje buvo. Bet gerai, daugiau nebetempsiu ir pristatau jums dvi herojes, kurios man paauglystėj buvo palikusios įspūdį. Feridė iš Resat Nuri Guntekin “Čiauškutė” ir Ita iš Irena Zažicka “Laukinukė”. Jaučiuosi joms net nelojali, kad aš čia nepatoginuosi prisipažindama, jog šitas knygas skaičiau.
Ženykis, ženykis brangioji. Bele tik apsiženyti. Tik džiaukis, kad tave dar ima. (Ch.Gastaut iliustracija)Man įdomu pasirodė tai, kad tiek Feridė, tiek Ita yra nepaklusnios, laužančios normas, nepriimančios tradicinės “geros mergaitės” rolės. Aš paauglystėje buvau puikus “geros mergaitės” egzempliorius, laikiausi visų taisyklių, klausiau tėvų ir mokytojų ir neruošti pamokų man net į galvą mintis neateidavo. Nei Feridė, nei Ita knygos pradžioje nėra geros mergaitės. Abi jos gana vaikiškos (atpažįstu save paauglystėje), dūksta, mėtosi akmenimis, laipioja po medžius ir nesielgia “kaip pridera moterims”, nėra “mergaitiškos”. “Čiauškutė” yra apie merginą Feridė, kuri įsimyli savo pusbrolį Kiamraną, o jis ją, bet vestuvių išvakarėse ji sužino, kad jis turėjo romaną, kai dirbo Europoje, palieka atsisveikinimo raštelį ir pabėga iš namų, palieka ne tik sužadėtinį, bet ir visą savo giminę. Per didžiausius vargus švietimo ministerijoje (turkų biurokratai baisesni nei Lietuvoje) ji galiausiai gauna paskyrimą į kaimo mokyklą provincijos užkampyje, kur vis dar griežtai laikomasi tradicijų, kur siaubingos sąlygos. Po kiek laiko Feridė palieka kaimą ir keliauja iš vienos mokyklos į kitą, nes kad ir kur ji bebūtų prasideda apkalbos, ją bandoma sukompromituoti, prasideda kalbos apie “prarastą garbę”. Galiausiai Feridė grįžta pas šeimą ir susituokia su tuo pačiu pusbroliu. Kai pradėjau iš naujo skaityti knygą bijojau, kad Feridė man nebepatiks, bet lengviau atsikvėpiau, kai supratau, kad ji man vis dar patinka. Gerai, prisipažįstu, knyga labai sentimentali, bet skaičiau su įdomumu. Bet, žinoma, dabar skaičiau tą tekstą kitaip nei tada, kai man buvo penkiolika. Aš seniau maniau, jog Feridė teko daug vargti, nes ji graži. Dabar gi matau, kad esmė yra ne jos išvaizdoje, o tame, kad ji buvo nuolat patriarchalinės visuomenės spaudžiama. Kad ir kur ji bebūtų, vis ją buvo bandoma supiršti su kuo nors.
Pamenat Coliukę? Kai pirmą kartą skaičiau savo vaikams pagalvojau “WTF?” Vis apie vestuves ir vestuves. Pirma varlė nori Coliukę sutuokti su savo sūnum, po to ją išgelbėjęs vabalas sugalvoja ją vesti, po to pelė kone priverčia Coliukę tapti kurmio žmona. Kai Coliukė pagaliau išsigelbsti ir nuskrenda į šiltus kraštus, tą pačią akimirką, kai kregždė pastato Coliukę ant gėlės žiedlapio, ji pamato gėlių princą, įsimyli ir susituokia su juo. Keista? Nė kiek. Sakyčiau labai suprantama, juk per jos visą tą odisėja jai buvo kalama, jog gyvenimas be ženatvės neegzistuoja. Feridė kaip ta Coliukė turi keisti savo gyvenamąją vietą, nes vyrai jai peršasi, neduoda ramybės, o kai ji jiems atsako, tai pasipila apkalbos. Berods suskaičiavaiu šešias piršlybas. Rimtai.
Vienas dalykas, kuris man neužsifiksavo paauglystėje, bet užtat dabar pasirodė viena svarbiausių knygos gijų yra išsilavinimo ir sunkaus darbo svarba. Feridė turi mokytojos išsilavinimą ir būtent tas diplomas suteikia jai galimybė išlaikyti save ekonomiškai, tokiu būdu ji nėra priversta sakyti “taip” visoms piršlyboms. Feridė pati sako, kad diplomas svarbiausia tai, ką ji turi. Iki savo pabėgimo ji laiko savo diplomą perrištą raudonu kaspinu, tarsi dekoraciją, gražų dalykėlį, bet vėliau būtent jos išsilavinimas suteikia jai laisvę, būtent tas diplomas leidžia priimti sprendimus, kuriuos ji priima pagal savo valią, o ne kitų primetimą. Feridė prieš pabėgdama iš namų yra lepūnėlė, nemoka nei namų tvarkytis, nei valgyti daryti, bet ji pasižada sau išmokti ir išmoksta. Jai tenka keisti darbo vietas, ji beveik kaskart pradeda nuo nulio, bet pasiraitoja rankoves ir dirba be jokio zyzimo (vajėtus, kokia aš esu zyzla su ja palyginus). Knygos pabaigoje Feridė vėl susieina su savo pusbroliu, bet ta jos meilė jos nekeičia, nedaro iš jos geros, nuolankios mergaitės. Feridė vis dar išdykauja, vis dar garsiai juokiasi, vis dar supasi supynėse, vis dar juokina kitus. Man toks R.N. Guntekin sprendimas pasirodė labai geras, nes meilė čia nerodoma kaip tramdomieji marškiniai, o knyga nesibaigia herojės apkarpimu, išblukinimu, pavertimu ja paklusnia, gera, paklūstančia konvencijoms.
Deja, kita mano herojė Ita iš “Laukinukės” nesulaukia tokio pat likimo. Čia jaunajai laukinei dvarininkaitei uždedami meilės tramdomieji marškiniai, kai ji įsižiūri savo naują jauną mokytoją Vitoldą. Užtenka kad tas mokytojas su ja maloniai pašneka, nuperka jai suknelę ir ji iš laukinukės virsta pana. (Stebuklas tiesiog. Na taip kaip filmuose iš moksliukės padaro gražuolę, kai nuima akinius) Autorė Zažicka išduoda savo heroję, nes skaitytojui rodoma, jog noras būti laisva, atsisakymas dėvėti nėriniuotus apatinius ir šilkines sukneles yra negerai. Iš Itos yra padaroma lėlė, ji visų apinkinių šlifuojama, formuojama. Žodžiu, senas geras pasakojimas apie Pigmalioną arba “Pretty Woman”.
Nauja suknelė, dar va ir perlų vėrinukas ir tuoj tuoj mes iš tavęs tikrą damą padarysimIta reprezentuoja gamtą, jos mokytojas (kaip vyrams dažnai tenka) reprezentuoja kultūrą, išsilavinimą ir civilizaciją. Įsimylėjėlių džiaugsmui trukdo, aišku, pavydi turtinga Jana, kuri nekenčia Itos, nes ji yra naujoji konkurentė. Žodžiu, schema aiški ir neoriginali: moterys tarpusavyje automatiškai konkuruoja dėl vyrų, draugiški santykiai tarp moterų sunkiai įmanomi dėl visokių intrigų ir apkalbų, bet va vyrai (pvz., Itos broliai) turi daygybę vyrų draugų ir ten tokių klastų nėra. Skaičiau knygą ir kvatojau dėl sentimentalumo, pvz., “Saldžios svajonės baltų rožių lapeliais apsnigo jauną širdį”, bet jei sentimentalumą galima dar atleisti turint omeny kada ir kur knyga rašyta, tai atleisti visišką autorės lojalumo savo herojei nebuvimą negaliu. Tik kai herojė pagaliau tampa “tikra pana”, tik tada kai ji vaikšto po balius, šokius, pradeda domėtis suknelėmis ir apatiniais, leidžia autorė jai patirti laimę. Tai kaip ten su ta upe, į kurią du kartus neįbrisi? Gal visai ne upėje reikalas slypi. Gal visai ne upės vandenys keičiasi, o tie, kurie į vandenis brenda? Man šitas senų knygų perskaitymas parodė daug dalykų man pačiai: kaip aš pasikeičiau, kaip pasikeitė mano požiūris į daugelį dalykų. Kaip tai, kas man atrodė romantiška prieš dvidešimt metų dabar kelia pasibaisėjimą ir pyktį. Tai, ko aš nepastėbėjau tada, šiandien man atrodo vienas svarbiausių dalykų. Bet jei pamatyčiau save penkiolikmetę skaitančią šitas knygas nepulčiau jų traukti iš rankų ir rekomenduoti ką nors kitą. Tegu skaito ir atsirenka pati. Tuo labiau, kad porcija išdykėliškumo, ir “nemergaitiškumo” (už kurį ją erzino vidurinėje) tikrai jai nepamaišė.
Rašytoja ir dramatikė Samantha Ellis kartu su drauge Emma važiavo aplankyti Bronte sesrų namo ir ten susiginčijo ar Catherine Earnshaw iš “Vėtrų kalno” ar Jane Eyre yra geresnė. Ginčas tapo S.Ellis naujos knygos pradžia- ji visus metus iš naujo perskaitė savo vaikystėje ir paauglystėje pamėgtas knygas ir parašė knygą, kuri yra savotiška piligrimiška kelionė tiek po pačios Ellis gyvenimą, tiek po žinomus literatūros kūrinius.
Knygą sudaro 11 skyrių, kurių kiekvienas skirtas tam tikrai literatūrinei herojei: Undinėlei, Anei iš Žoliastogių, Lizzy Bennet iš “Puikybės ir prietarų”, Scarlet O’Harai iš “Vėjo nublokšti”, Esther Greenwood iš “Stiklo gaubto”, Lucy Honeychurch iš “Kambarys su vaizdu” ir t.t. Be to, minima dar daugybė kitų knygų ir veikėjų, pvz., Virginia Wollf, Austen “Persuasion”, Twilight serija, T.Hardy “Tessė”, Miegančioji gražuolė, Šekspyro Džiuljeta ir t.t.
S.Ellis rašo apie tai, kad dabar ji skaito šitas knygas visai kitaip, kad kai kurios mylimų veikėjų elgesys buvės logiškas tada, šiandien kelia kitokius jausmus.
“Kaip po velnių aš galėjau taip mėgti pasaką apie Undinėlę, kuri paaukoja savo balsą, kad gautų kojas ir galėtų pasigauti vyrą? (…) Beje, tos kojos dar ir prastai funkcionuoja“
Kai kurios veikėjos gauna daug kritikos iš S.Ellis, kitos – pagyrų, bet puslapis po puslapio iš ironiško, įdomaus S.Ellis teksto darosi aišku, kad knygos skaitosi skirtingai – priklausomai nuo kada ir kaip mes jas skaitome. Samantha Ellis apie tai sako “…all readings are provisional, and that maybe we read heroines for what we need from them at the time.” Tai yra visos herojės keičiasi, nes skaitytoja/-as keičiasi ir iš knygos pasiima tai, ko tuo metu kaip tik reikia.
S.Ellis pasakoja, kaip per jos bat mitzwah gauto torto dalį tėvai pagal tradiciją laikė šaldytuve jos vestuvėms, t.y. nuo pat paauglystės pradžios yra mergaitėms sakoma, jog tavo gyvenimo tikslas turi būti ištekėti. Ir nereikia nė konkretaus torto šaldytuve turėti, kad mergaitės jau nuo mažų dienų žinotų, kad vestuvės yra vienas iš gyvenimo tikslų. Ir mūsų literatūrinės herojės prie tokio požiūrio prisideda. Tuo pačiu rašo Ellis apie herojes, kurios išmokė ją nebijoti pasirinkti meno srities, parodė, jog reikia dirbti, kad pasiektum savų tikslų, kad priimtum sprendimus būti ne antraeiliu vaidmeniu, ne visiems padedančia sekretore administratore, o pagrindine heroje.
Po Ellis knygos ir man parūpo iš naujo perskaityti tam tikras knygas ir pažiūrėti, kaip ten mano mylimos herojės laikosi. Viena pirmųjų tokių mano herojų – Eglė žalčių karalienė iš Salomėjos Nėries poemos. Nežinau, kodėl man Eglė paliko stiprios moters įspūdį, gal todėl, kad man darželyje karnavalo metu teko ją vaidinti. Mama pasiuvo nuostabų kostiumą su gražia karūna ir aš dramatiškai suukryžiavusi rankas prakeikinėjau Drebulę priešais Senelį Šaltį ir visus susirinkusius tėvus:
Aš darželyje. Po to, kai prakeikiau savo vaikus gavau maišelį saldainių
Virski drebule tu!-
Visais lapais drebėk
paukštis joks nenutūps
Prie tavęs nečiulbės.
Dabar perskaičiau visą poema iš naujo ir… nesuprantu Eglės. Visų pirma ji labai pasyvi. Sesės perkalba ją pasižadėti tekėti už žalčio, nes jis neatiduoda Eglės rūbų. Žaltys jai negasina nė žodžiu, o ji seserų perkalbėta pasižada. Kai jos pačios broliai jos dukrą nusiveda į mišką, gasdina ir muša, ir vaikas galiausiai, atskeidžia tėvo vardą, tai Eglė baisiausiai supyksta ant dukros. Ne ant savo giminės, ne ant brolių, o ant vaiko.
Drebulėlė klūpo,
dreba ties medžiu–
Dėdės ją išlupo
Vytiniu skaudžiu
Aš įsivaizdavau, kad Eglė ir Žilvinas mylėjo vienas kitą, bet dabar aš tuo nesu įsitikinusi. Jis šantažuoja jos šeimą, o vėliau pasirodo, kad jis ją paslapčia jau daug laiko slapčia stebėjo:
Sako jis: Tą kartą
Tu mane šaukei,
Kai brolių nubarta
Pajūryje verkei.
Ašarėlės sūrios
Krito vandenin–
Jos mane užbūrė
Kerinčia ugnim
Eglė juk išvažiuoja pas jį ne iš meilės, o todėl, kad jis ją įsimylėjo, todėl, kad jam jos reikia, jis vienas pats taip nusprendė. O ji net nežino, kaip jis atrodo.
Kai Eglė galiausiai atvažiuoja į Žilvino pilį, jis pasirodo esąs turtingas, apipila ją turtais. Kai misteris Ročesteris užsinori pripirkti prabangių rūbų Jane Eyre, ji atsako, jog jai nepatinka būti jo puošiama lėle. Christian Grey iš “50ies jo atspalvių” irgi mosuoja nesibaigiančia kreditine kortele prieš Anastasia nosį ir perka jai brangiausius rūbus, kompiuterį, naują mašiną. Žilvinas nėra išimtis ir rodo Eglei savo ekonominę galią, lyg ta galia galėtų kompensuoti visus kitus trūkumus, pavyzdžiui komunikacijos nebuvimą, jo savininkiškumą ir t.t.
Turtų man be galo,
Jų nesuskaitau.-
Perlais ir koralais
puošiu kaklą tau.
Liemenį apjuosiu
Aušrinės plaukais
Žuvys kelia šluos mums
Šilko pelekais
Eglei gaila skęstančių žvejų, ir ji verkia, liūdi, bet nesako nė žodžio. “Žilvinas supranta jos visas mintis” ir pažada, jog Baltija bus rami. Tokiu būdu, galima sakyti, Eglė išgelbsti žvejus, bet ji tai padaro nė neatvėrusi burnos, tenka apsiverkti, nereikia nei argumentuoti, nei pasakyti, kaip ji jaučiasi. Kai Eglė po devynių metų pagaliau išdrįsta pasakyti, jog ji nori aplankyti namus, Žilvinas turi naglumo išreikšti nepasitenkinimą ir jai kliūdyti prigalvodamas visokių beprasmiškų darbų. Eglė vėl neišdrįsta pakelti balso, vietoj to ji švelniai sako “Mylimas, nerūstauk – Juk ne amžinai”. Pagrindinės jos sąvybė yra jos gerumas ir motinystė
Jai kiekvienas draugas,-
Ji visiems gera”
Trys sūneliai auga.
Ir viena dukra”
Iki pačios prakeikimo scenos Eglė yra, atsiprašau, nuobodi, nuolanki, bet galiausiai po Žilvino mirties ji pratrūksta. Čia galima matyti tam tikrų sąsajų su Medėja, kuri irgi nužudo savo vaikus, kai Jasonas ją išduoda, bet Medėjos veiksmas nėra nukreiptas prieš vaikus, tai tiesiog yra jos kerštas Jasonui ir jo namams. Eglė gi, nekeršija niekam, tik savo dukrai, kuri būdamas vaikas neatsilaikė prieš grasinimus (nors Eglė pati gi net būdama vyresnė neatsilaikė spaudimui) ir tuo pačiu dar užkeikia savo sūnus ir pačią save.
Ar savo vaikų ir savo pačios užkeikimas pabaigoje liudija apie Eglės didžiulę meilę Žilvinui? Ar skaitytojas turi suprasti tai, kaip meilės išraišką? Pabaigoje Eglė virsta didžiule Drama Queen ir reaguoja visisškai neadekvačiai, nelogiškai. Kodėl ji iš savo brolių negalėjo padaryti miškelio?
Antra vertus, Eglė įdomi tuo, kad iki pat pabaigos niekas nežino, kad ji turi kažkokių stebuklingų galių. Tik pačioje pabaigoje ji pagaliau daro savo pačios sprendimus, tik pačioje pabaigoje ji nustoja būti pasyvi. Bet vėl, jos jėga pasirodo tik tą trumpą akimirką, o po to ji vėl pasyviai metų metus stovi pavirtusi į medį
Ir vienodai tamsi
Vasarėlė žiema-
Mėlynam liūdesy
Rymosiu laukdama
Įdomios istorijos ir knygos nebūtinai yra tinkamos instrukcijos laimingam gyvenimui, taip sakant.
Viena svarbiausių Samantha Ellis knygos citatų man buvo ši
Amžinoji klasika. Iš tų, kur skaitai ir mėgaujiesi, gėriesi tekstu ir mintim ir ilgai laikas nuo laiko prisimeni; tokia, kuri skirta vaikams ir suaugusiems vaikams.
Ar norėtum gyventi amžinai? Žmonija gi vis ieško gyvybės eliksyro, kuris leistų gyventi begalybę. Prieš ištardami “taip”, tikriausiai nė nepagalvojame apie būseną, kurioje tą amžinybę norėtume nugyventi. Kaip vaikas? O gal kaip suagęs? Kaip seneliukas? Kaip amžinai sergantis ir amžiams netekęs galimybės numirti (kaip J.Saramago “Kai mirtis nusišalina“)?
Knygos pavadinimas išduoda, kad amžinieji yra Takiai – šeimyna, kurios vaikai gyvena jau beveik šimtą metų, bet vis dar atrodo kaip dvidešimtmečiai. Dėl to jie negali ilgai užsibūti vienooje vietoje, aplinkiniai tuoj pat ima šnairuoti ir jais nepasitikėti – visi sensta, išskyrus Takius. Anokia čia laimė. Bet štai vieną dieną jie susiduria su tokia nuobodžiaujančia mergaite Vine ir, norėdami, kad jų paslaptis nebūtų atskleista visiems, jie priversti ją atskleisti Vinei, papasakoti visą istorija, kuri jiems nutiko. Ir dar kaip nors pasiekti, kad Vinė tos istorijos niekam nepapasakotų, nes… tikriausiai tik gyvendamas amžinai supranti, kad neištraukei laimingo bilieto. Bet tik tada. Ar Vinė bus pakankamai išmintinga suprasti ankščiau?
Knyga graži ne tik savo gilia mintim, bet ir kalba, kuri įtraukia lyg į guolį, apvynioja ir apkamšo – jei knygoje karšta, jauti tą karštį, jei Takis su Vine išplaukia valtimi, tai girdi teliuskuojant vandenį, o Vinės sutikta rupūžė tokia neapsakomai bjauri, kad brrr… Labai graži knyga. Skaitykit ir kalbėkit apie ją su vaikais.
Natalie Babbitt
Yra ir filmas, nesu mačiusi, gal ir būtų verta, bet pirmiausia leiskite viską įsivaizduoti jūsų fantazijai, sukurkite savo veikėjus ir savo filmą.
Vienas įdomiausių mano skaitytų straipsnių šiais metais (straipsnis spausdintas 2013aisiais “London Review of Books”) rašytoja Hilary Mantel rašo apie požiūrį į karališkus kūnus. Labai ilgas tekstas, bet be galo įtraukiantis. Apie Kate Middleton, princesę Dianą, Ann Boleyn, Henry VIII
Hilary Mantel
“The royal body exists to be looked at. The world’s focus on body parts was most acute and searching in the case of Jane Seymour, Henry’s third wife. No one understood what Henry saw in Jane, who was not pretty and not young. The imperial ambassador sneered that ‘no doubt she has a very fine enigme’: which is to say, secret part. We have arrived at the crux of the matter: a royal lady is a royal vagina. Along with the reverence and awe accorded to royal persons goes the conviction that the body of the monarch is public property. We are ready at any moment to rip away the veil of respect, and treat royal persons in an inhuman way, making them not more than us but less than us, not really human at all.” http://www.lrb.co.uk/v35/n04/hilary-mantel/royal-bodies
Namą, stalą, paveikslą, maistą, vietą eilėje, taloną pas gydytoją, kvietimą į popiežiaus laikomas mišias, sterilizaciją, knygų skaitymą, leidimą imigruoti, pabėgėlius, leidimą gimdyti, leidimą teršti aplinką, leidimą medžioti nykstančius gyvūnus, sveikinimo kalbą draugui vestuvėse, dovanų čekius, žemę branduolinių atliekų saugojimui, savo gyvybės draudimą (parduodu), autografą, vietą reklamai ant tavo kūno, vietą universitete, kraują, inkstą.
Marijos žemėje gal dar ir nespėjome visko išparduoti taip kaip už Atlanto, bet ne todėl, kad mes čia kokios aukštesnės moralės ir didesnių vertybių – tiesiog vis dar vejamės ir vis dar turime daugiau neparduoto – bet čia tik laiko klausimas. Knygoje ta tendencija labai gerai jaučiasi – kas baisiausiai stebino ir buvo nepriimtina prieš penkiasdešimt metų, dabar yra kuo natūraliausia. Tiesiog vartotojai po truputį pripratinami, kol galiausiai nė nebesistebi pirkdami kvailiausius dalykus. Labai gerai atsimenu tą jausmą, kai atsirado pigių skrydžių bendrovės, kurios šalia pigaus bilieto pradėjo pardavinėti viską, kas tik įmanoma. Dabar jau visai nebestebina, kad norėdamas sėdėti su savo kelionės kompanionu, vietą savo sėdimajai turi nusipirkti iš anksto, nes kitaip sėdėsi velnias žino kur.
Kur ta riba, kur tobuloji nematomoji rinkos reguliavimo ranka turėtų sustoti? Kokios viso šito perku viską /parduodu viską pasekmės visuomenei? Kur prasideda ir kur baigiasi laisva valia ir apsisprendimas? Visus šiuos klausimus kelia knygos autorius ir, kaip jau tikriausiai buvo galima pajausti, jis nėra didelis nekontroliuojamos rinkos fanas. Pagalvok, ar pats toks esi.
Skaitydama vietomis galvojau, na, nieko čia tokio šį ar tą pirkti, tą ar aną parduoti, bet vis dėlto brangiausi ir vertingiausi dalykai gi nenuperkami dalykai, tokie, prie kurių prisilietę pinigai tik viską sugadina ir nuvertina. Reikia pavyzdžio? Pradėkim nuo Nobelio premijos, o visa kita – knygoje.
Grate leidyklos knygas lentynose lengva pažinti: lengva estetika, juodai baltos nuotraukos, viršeliai neprabangūs, visada tuo pačiu šriftu autoriaus vardas ir knygos pavadinimas. Leidyklos niša – prancūzų kalba rašantys rašytojai. Kai didžiosios leidyklos Švedijoje paleido savo teises i Patrick Modiano kūrybą, Grate jas nusipirko ir praėjusiais metais – didelė sėkmė mažai leidyklai – Modiano gavo Nobelio premiją.
Modiano dar neskaičiau, bet skaičiau du kitus rašytojus, kurių kūrybą leidžia Grate: alžyrietę-prancūzę Nina Bouraoui ir marokietį Abdellah Taia.
N.Bouraoui “Berniukiška mergaitė” (švediskas vertimas, originalo kalba -“Garçon manqué”) ir A. Taia “Arabiška melancholija”. Abi knygos autobiografinės ir abiejų jų ašis – identitetas. Ką reikalavimas pasirinkti tik vieną iš dviejų daro su mumis?
Bouraoui knygos veikėjos Ninos mama – prancūzė, o tėtis – alžyrietis. Tai kas ta mergaitė Nina? Alžyre ji -prancūzė, Prancūzijoje ji – alžyrietė. Alžyre apspjaudoma jos mama, Prancūzijoje gatve ramiai ir oriai negali eiti jos tėvas. Tėvo šalyje daug prievartos, baimės. Nina girdi apie žudynes, ekstremistus, jos šeima vis rečiau palieka butą, nes lauke nesaugu.. Ateina vasaros ir tada Nina važiuoja atostogauti pas senelius į Prancūziją, kur susirenka visa mamos giminė, kur viskas idiliška, ramu, bet Ninai trūksta Alžyro.
Tarp mamos ir tėvo..
Tarp Prancūzijos ir Alžyro
Tarp berniuko ir mergaitės.
Alžyras 36°42′N 3°13′E.
Rennes 48°06′53″N 1°40′46″W
O kokios yra žmogaus koordinatės?
Nina nusikerpa plaukus, atsisako suknelių, nes berniukai turi daugiau laisvės. Jos elgesys provokuoja aplinkinius, jie bando ją koreguoti, keisti ir reikalauja vieno atsakymo į klausimą ”Kas tu?”. Lyg būtų įmanoma taip lengvai atsakyti, lyg atsakymas galetų būti vienprasmiškas, nekomplikuotas. Lyg viskas pasaulyje būtų binaru, lyg rinktis turėtume vieną iš dviejų. Lyg esant vienokiu negalima būti kitokiu.
Tas pasaulio binarumas, irgi yra viena iš temų Abdellah Taia knygoje “Arabiška melancholija”. A.Taia yra pirmas atvirai homoseksualus rašytojas marokietis. Jo knyga, kaip ir N.Bouiraoui – autobiografinė, ir jis rašo apie tai, ką reiškia peržengti stereotipines gender ribas. Pasakojimas prasideda įvykiu, kaip jam buvo uždėta “moteriško vyro” etiketė ir tęsiasi per įsimylėjimų, meilių galeriją. Visi sutiktų partnerių portretai nėra labai konkretūs, piešiami keliais štrichais, be detalių. Pasakojimas yra fragmentiškas, be intencijų perduoti pilną niuansuotą paveikslą, greičiau yra noras perduoti nepritapimo ir ieškojimo jausmą.
Įdomu dar ir tai, kad N.Bouraoui ir A.Taia kalba primena viena kitą: čia mažai būdvardžių, sakiniai trumpi, tarsi paskubomis užrašomi prisiminimų blyksniai. Gal paradoksalu, bet nepaisant kone stenografinio stiliaus N.Bouraoui kalba labai lyrinė, tekstas primena poeziją.
N.Bouraoui esu skaičiusi anksčiau, ir man jos kūryba yra nepaprastai įdomi. Visai nenustebčiau, jei po daug metų (jai dabar tik 47 ) bus nominuota Nobelio premijai, prisiminkit, kur jūs apie tai skaitėte pirmą kartą.
“Šita nuo manęs it smėlis bėganti kalba yra skausmas. Ji palieka po savęs pėdsakus, žodžius, ir dingsta. Ji prie manęs nelimpa. Ji mane atstumia. Ji atskiria mane nuo kitų. Ji keičia kilmę. Tai trūkumas. Aš bejėgė. Aš lieku užsienetė. Aš esu sužalota. Mano žemė traukiasi. Aš lieku kitokia ir prancūze. Bet aš esu alžyrietė. Savo veidu. Savo akimis. Savo oda. (…) Aš lieku užsieniete per savo motiną. Vien per jos buvimą prie manęs. Per jos šviesius plaukus, jos mėlynas akis, jos šviesią odą.” (mano vertimas iš švedų kalbos)
Šią vasarą nuotoliniu būdu mokausi universitetinį kursą “Hario Poterio pasauliai”. Kursas Švedijoj gana gerai žinomas, nes sukėlė baisingą pasipiktinimą. Sakyta ir rašyta, kad toks kursas nėra rimtas, kad mokomasi nesąmonių, kad tokie mokslai neprisideda prie BNP ir inovacijų. Na, žodžiu, sena gera panieka humanitariniams mokslams ir jau visiškai atsibodęs požiūris, kad vien tai kas tiesiogiai generuoja piniginę naudą yra svarbu. Apskritai, tai jau vien požiūris, kad lavinimasis turi generuoti monetarinę naudą yra pasibaisėtinas.
Panašus požiūris egzistuoją ir apie skaitymą. Labai dažnai į skaitymą žiūrima kaip į instrumentą vienam ar kitam tikslui pasiekti, pvz išmokti raiškios kalbos arba kad “galėtume tobulinti savo supratimą apie žmogaus vidinį pasaulį” (neišgalvota citata), “bendram išsilavinimui”, kitų kultūrų pažinimui ir pan. Tokiu būdu dažnai kalbama apie skaitymo naudą. O gal geriau kalbėti apie skaitymą tiesiog sau? Skaitymą, nes norisi skaityti? Gal tiesiog skaitymą, ne jokios naudos, be jokių tikslų ir programų? Nesakau, kad skaitymas yra benaudis, bet gal tą naudą reikėtų traktuoti kaip teigiamą skaitymo pasėkmę, o ne skaitymo tikslą?
Bet grįžtam prie Hario Poterio kurso. Ne, nesimokau burtažodžių. Kursas orietuotas į tuos, kurie mokosi pedagogikos, bibliotekininkystės ir literatūrologijos, tai daug dėmėsio skiriama gender studies, klasės ir rasės perspektyvoms. Pirmajame egzamine teko atsakyti į klausimą, ar Hermiona yra mergaitės stereotipas ar feministinis pavyzdys, o ateinančiame egzamine reikės analizuoti vieną veikėją, aplinką ir pan remiantis Marijos Nikolajevos (viena iš vaikų literatūros guru) tekstais.
Knygos apie Harį Poterį yra išanalizuotos skersai ir išilgai, tai yra tikrai labai įdomių mokslinių tekstų, prieš porą dienų skaičiau vieną, kuris analizavo maisto reikšmę Hario Poterio knygose.
Va tokia būna mano reakcija, kai žmonės supranta, kad žiūrėti į išsilavinimą iš naudingumo perspektyvos yra nesusipratimas, ir mokosi, nes jiems įdomu /svarbu, o ne vien dėl diplomo
Ir štai aš nieko iš Jo Nesbo neskaičius, nutariau susipažinti su bestselerių autorium. Kadangi nusiteikusi daug bestselerių skaityti, tai sąžiningai pradedu nuo pirmosios Harry Hole knygos ir kažkaip pasidaro aišku, kodėl jos niekas neverčia pirmos (kiek supratau nei į anglų, nei į lietuvių pirmoji knyga nebuvo išversta pirmoji). Nes yra už ką neversti. Pripratini skaitytoją prie autoriaus gerų knygų, o paskui gali ir visas kitas prakišti, vis tiek perskaitys, net jei trileris prasideda tik paskutiniuose puslapiuose (kadangi knygos klausiau, tai iš 10 valandų, tik paskutinės 2-3 buvo trileris).
Taigi, jei nesat įsimylėję Harrio Holės ir jums neįdomios visokios ten priešistorės, tai galit ir nesivarginti, nes pati knyga tai nieko gero, kažkoks nevientisas kratinys (o klausymui tai yra visiška tragedija, nes negali atsiversti atgal ir pažiūrėti, kas ten kaip). Iš pradžių galvojau, kad čia man taip klausyti nesiseka, bet paskui paskaičiau komentarus – ne man vienai taip. Taigi – nesėkmingas debiutas, bet aš nepasiduodu ir, kadangi kaip audible narė galiu grąžinti nepatikusias knygas, taip ir darau – keičiu į kitą Jo Nesbo The Redbreast – trečioji Harry Hole knyga – taip rekomenduoja komentaruose. Ką jūs į tai?
Fainas vilkas, ane? Man fainas ir vaikam patinka. Idėja, aišku, nėra pati originaliausia, nes aplink pasaulį keliauja kas tik netingi ir Pelytė Smailytė, ir šuniukas Vincas, bet kada kelionių apink pasaulį bus per daug? Niekada. Tikrai. Šitas vilkas, kuris visai neseniai norėjo pakeisti spalvą, tiks kelionėms su pačiais mažiausiais. Vilkui kiekvienoje aplankomoje šalyje nutinka koks nors nuotykis (pvz. karalienė Elžbieta Londone), apie kurį jis būtinai parašo vilkei namo (mano didžiu įsitikinimu, vilkas turėtų su mylima vilke keliauti kartu, bet tiek jau to). Ir šiaip, šioje knygoje svarbiausia yra spalvos ir gražios iliustracijos. Gero kelio!
Kinija mane baugina. Savo milijardais, susigrūdusiais palyginti nedideliame žemės plote. Įsivaizduokite, gi tas milijardas nėra nugulęs Himalajų šlaitų – visi grūdasi palei upes, jūras ir savo didmiesčius. Nesuprantami man tie skaičiai, o ir kultūra, žinoma, egzotiška be galo, autorė ir mini, kad vakarietiškom smegenim Kinijos iki galo suprasti yra neįmanoma. Jau kiekiškai neįmanoma suvokti, kur ten kultūriškai… Nors kokia ten kultūra taip susigrūdus galvoje tik mintis apie išlikimą, stumdymąsi alkūnėmis, kad kas nors ant galvos neužliptų. Nenoriu aš į Kiniją. Tas nesusikalbėjimas net mokantis kalbą yra bauginantis. Atsimenu, kaip nesusikalbėjimas išvargino keliaujant po vieną iš Azijos šalių. Brr. Tajai bent mandagūs, ko autorė negali pasakyti apie kinus. Sako, afrikiečiai mandagesni, įdomiai, ane?
knyguziurkes.com 