Ko nenusipirksi už pinigus. Rinkos galia ir ribos

ko-nenusipirksi-uz-pinigus-1

Perku/parduodu:

Namą, stalą, paveikslą, maistą, vietą eilėje, taloną pas gydytoją, kvietimą į popiežiaus laikomas mišias, sterilizaciją, knygų skaitymą, leidimą imigruoti, pabėgėlius, leidimą gimdyti, leidimą teršti aplinką, leidimą medžioti nykstančius gyvūnus, sveikinimo kalbą draugui vestuvėse, dovanų čekius, žemę branduolinių atliekų saugojimui, savo gyvybės draudimą (parduodu), autografą, vietą reklamai ant tavo kūno, vietą universitete, kraują, inkstą.

Marijos žemėje gal dar ir nespėjome visko išparduoti taip kaip už Atlanto, bet ne todėl, kad mes čia kokios aukštesnės moralės ir didesnių vertybių – tiesiog vis dar vejamės ir vis dar turime daugiau neparduoto – bet čia tik laiko klausimas. Knygoje ta tendencija labai gerai jaučiasi – kas baisiausiai stebino ir buvo nepriimtina prieš penkiasdešimt metų, dabar yra kuo natūraliausia. Tiesiog vartotojai po truputį pripratinami, kol galiausiai nė nebesistebi pirkdami kvailiausius dalykus. Labai gerai atsimenu tą jausmą, kai atsirado pigių skrydžių bendrovės, kurios šalia pigaus bilieto pradėjo pardavinėti viską, kas tik įmanoma. Dabar jau visai nebestebina, kad norėdamas sėdėti su savo kelionės kompanionu, vietą savo sėdimajai turi nusipirkti iš anksto, nes kitaip sėdėsi velnias žino kur.

 Kur ta riba, kur tobuloji nematomoji rinkos reguliavimo ranka turėtų sustoti? Kokios viso šito perku viską /parduodu viską pasekmės visuomenei? Kur prasideda ir kur baigiasi laisva valia ir apsisprendimas? Visus šiuos klausimus kelia knygos autorius ir, kaip jau tikriausiai buvo galima pajausti, jis nėra didelis nekontroliuojamos rinkos fanas. Pagalvok, ar pats toks esi.

 Skaitydama vietomis galvojau, na, nieko čia tokio šį ar tą pirkti, tą ar aną parduoti, bet vis dėlto brangiausi ir vertingiausi dalykai gi nenuperkami dalykai, tokie, prie kurių prisilietę pinigai tik viską sugadina ir nuvertina. Reikia pavyzdžio? Pradėkim nuo Nobelio premijos, o visa kita – knygoje.