Kakė Makė ir pavogtas laikas

kake make

Kol atostogavot, kažkas pavogė Kakės Makės šeimynos laiką. Gal ir jūsų pavogė? Mano tai tikrai. Ėmė ir prapuolė, kol neperskaičiau knygos ir nesupratau, kur. Kas vakarą atsigulus vis galvojau, kaip čia taip išeina tom ilgom vasaros dienom – niekaip nerandu laiko paskaityti?

Štai kokia vasara buvo (žiūr. iliustraciją), Kakę Makę galėčiau įsidukrint. Dar tyliai prisipažinsiu, kad prie puodų ir bliūdų laiką suėdė kaip gi kitaip – išmanusis telefonas, kad jį kur galas, mesiu per balkoną.

kake m

Tai štai. Vaikai vaikais, Kakės Makės Kakėmis Makėmis, o tėveliams, kurie nežino, kur jų laikas išgaruoja, tikrai verta paskaityti. O aš, kai skaitau Linos Žutautės knygas, visada ieškau visokių fainų iliustracijų detalių, kaip pavyzdžiui šitam popuri surinkau (iš kairės į dešinę, iš viršaus į apačią): Kakė Makė “matuojasi suknelę”, šunelio bateliai, dirbančio tėčio kavos puodeliai, princesė bokšte siūlo savo pavogtą laiką, tėtis su “kasom”, šunelio skaitiniai, Kakės Makės tėtis – hipsteris 😉 Štai taip. Skaitykite ir džiaukitės, ir jei netingit, parašykit, kuri iliustracijos detalė jums pati pačiausia.

kake make č

 

 

Prarastas daiktas

prarastas-daiktas

Ši Shaun Tan knyga man pasirodė labai niūri – ir pasimetęs daiktas, kuris šiaip jau gyvas, kaip koks pasimetęs šuniukas, ir pasaulis, kuriame jis pasimetė, man kelia kažkokį baisumo, nerimo ir nesaugumo, ir Šiaurės Korėjos jausmą. Gal dėl knyga ir laimėjo visokiausias premijas, kad sugebėjo tą pasimetimo jausmą išreikšti žodžiais ir iliustracijomis? Įsivaizduoji, koks ne koks jausmas būti pasimetus? Kai tau gresia būti priduotam į “užmaršties, atsikratymo, užglaistymo vietą”? Nejauku kažkaip. Neskaitykit prieš eidami miegoti, kad sapnai nebūtų slogūs. Nors šiaip ši knyga yra fantazijos treniruoklis, matai, aš net iki Šiaurės Korėjos nusitreniravau…

Niekas nepalieka namų, nebent namai yra ryklio žiaunose //W. Shire

“Compassion is the basis of morality.”
Arthur Schopenhauer

I know a few things to be true. I do not know where I am going, where I have come from is disappearing, I am unwelcome and my beauty is not beauty here. My body is burning with the shame of not belonging, my body is longing. I am the sin of memory and the absence of memory. I watch the news and my mouth becomes a sink full of blood. The lines, the forms, the people at the desks, the calling cards, the immigration officers, the looks on the street, the cold settling deep into my bones, the English classes at night, the distance I am from home. But Alhamdulilah all of this is better than the scent of a woman completely on fire, or a truckload of men, who look like my father pulling out my teeth and nails, or fourteen men between my legs, or a gun, or a promise, or a lie, or his name, or his manhood in my mouth.”
Warsan Shire, Teaching My Mother How to Give Birth

“When things fall apart, the children of the land scurry and scatter like birds escaping a burning sky….They will never be the same again because you cannot be the same once you leave behind who and what you are, you just cannot be the same….Look at them leaving in droves, despite knowing they will be welcomed with restraint in those strange lands because they do not belong”
NoViolet Bulawayo

“No one has ever become poor by giving.”
Anne Frank, diary of Anne Frank

“Life’s most persistent and urgent question is, ‘What are you doing for others?”
Martin Luther King Jr.

“He who sees a need and waits to be asked for help is as unkind as if he had refused it.”
Dante Alighieri

603247-6141fac0-46ce-11e5-b83a-5887e9d6a545 602844-1e942dba-46ce-11e5-b83a-5887e9d6a545 migrantfather 602816-3ad65d30-46cf-11e5-b83a-5887e9d6a545Nuotraukos iš čia

Atokaus priemiesčio istorijos

atokaus-priemiescio-istorijosKnieti parašyti – tai pačios gražiausios istorijos apie nieką. Nors, ne, netiesa, gal tiksliau, tai istorijos, kurios prasideda niekur, iš nieko – skaitai, skaitai ir staiga atsiranda kažkas gražaus, nuostabaus, netikėto, labiausiai pasaulyje neįprasto, o gal tai, apie ką pastoviai galvojai, bet niekaip nemokėjai įvardinti. Tai istorijos, kurios tiesiog suaugusios su savo iliustracijomis ir skaitant kartais tiesiog užgniaužia kvapą nuo pasaulių, kurių neįsivaizdavai egzistuojant arba nuo staiga išnykusių, praraja pasibaigusių miestų – ateini prie pat krašto, atsisėdi, po kojom styro staiga pasibaigę vamzdžiai ir žiūri ten pat, iš kur atkeliauja istorija – į niekur. O kas žino, gal toks pakraštys atsirado tik todėl, kad dievas viršuj paėmė ir išplėšė lapą iš miesto žemėlapio?

Miesto pakraštys
Miesto pakraštys

O “ar kada susimąstėte, kas nutinka visiems parašytiems eilėraščiams? Eilėračiams, kurių nevalia niekam skaityti… Galbūt jie pernelyg asmeniški ir slapti?  O gal tiesiog nepakankamai geri. Galbūt tokia nuoširdi saviraiška atrodo negrabi, lėkšta, paika, pretenzinga, saldi, neoriginali, sentimentali, nuvalkiota, nuobodi, išpūsta, miglota, kvaila, beprasmė arba tiesiog gėdinga.” Pabandykite paspėlioti, kas visiškai neįtikėtino gali nutikti tiems eilėraščiams. Ką padarėte savo kažkada parašytiems?

Nežinau, ar tai vaikiška knyga. Aišku, vaikams skaityti galima, be suaugusiems skaityti privaloma. Pasiėmę knygą į rankas, niekaip nenusiteikite, atsipalaiduokite ir pasiruoškite nustebti. Man atrodo tai pats nuostabiausias jausmas pasaulyje, ypač jei gyveni atokiame priemiestyje, kuriame šiaip lyg ir nieko nevyksta. O, kad žinotumėt, kaip klystate.

Vakarienė / The Dinner

“Gone Girl” – sako vieni apžvalgininkai. Europietiškas “Defending Jacob” – sako kiti. Po truputį teisūs ir vieni, ir kiti, nes knyga turi ir tos, ir kitos knygos elementų. Ir kaip čia papasakoti neatpasakojus ir neišsidavus?

Dvi poros – du broliai ir judviejų žmonos – susitinka pavakarieniauti, vakarienė ir yra knygos struktūra – aperityvas, užkandžiai, pirmas, antras patiekalas. Ne šiaip susitinka, reikia ir reikalą aptarti, o reikalas susijęs su vaikais – pusbroliais, kurie įsivėlę į kažkokį nemalonų reikalą (tik tiek iš pradžių ir atskleidžaima skaitytojui). Tai, kad šeimos žino, kas atsitiko, ir būtų pagrindinis skirtumas nuo “Defending Jacob”, kur tėvai gali tik įtarti, ką vaikas padaręs. Taigi ir pagrindinė romano ašis yra – kokia bus vienos ir kitos šeimos reakcija į tai, ką vaikai prisidirbo.

Knygos suvartymas ir viena iš intrigų yra, kad daug kas visai ne taip, kaip gali iš pradžių pasirodyti (čia jau “Gone Girl”). Vienu momentu klausydama, net pagalvojau, nu ir kas čia dabar bus, kad autorius jau viską kaip ir atskleidė – ir kas, ir ką, ir kaip, o knyga dar tik įpusėjo, lyg ir nuobodoka darėsi. Kad kažkas čia ne taip gal būtų galima įtarti ir iš to, kad viskas pasakojama vieno iš vyriškių vardu, o kai tik vienas pasakoja, gi labai jau šališkas tas pasakojimas gaunasi, ar ne? O ir pasakotojo nuotaika keičiasi ir iš mielo tėtuko jis virsta… hmmm, kaip čia įvardinus… abejingu niekšu. Tik negalvokit, kad tėtukas čia pats svarbiausias ar blogiausias – negaliu gi išsiduoti.

Žodžiu, mano patarimas būtų toks – jei kartais neįsivažiuotumėt skaitydami arba apie vidurį pasidarytų kiek nuobodu, sukaupk valią ir palik daug vietos desertui. Ir būtinai turėk kuo užsigerti, nes sprangus tas desertas gali būti. Ir nuotaika po knygos sprangi – kaip po kokių “Funny Games” (filmas “Smagūs žaidimėliai”) – jei nematei, geriau ir nežiūrėk.