Knieti parašyti – tai pačios gražiausios istorijos apie nieką. Nors, ne, netiesa, gal tiksliau, tai istorijos, kurios prasideda niekur, iš nieko – skaitai, skaitai ir staiga atsiranda kažkas gražaus, nuostabaus, netikėto, labiausiai pasaulyje neįprasto, o gal tai, apie ką pastoviai galvojai, bet niekaip nemokėjai įvardinti. Tai istorijos, kurios tiesiog suaugusios su savo iliustracijomis ir skaitant kartais tiesiog užgniaužia kvapą nuo pasaulių, kurių neįsivaizdavai egzistuojant arba nuo staiga išnykusių, praraja pasibaigusių miestų – ateini prie pat krašto, atsisėdi, po kojom styro staiga pasibaigę vamzdžiai ir žiūri ten pat, iš kur atkeliauja istorija – į niekur. O kas žino, gal toks pakraštys atsirado tik todėl, kad dievas viršuj paėmė ir išplėšė lapą iš miesto žemėlapio?
O “ar kada susimąstėte, kas nutinka visiems parašytiems eilėraščiams? Eilėračiams, kurių nevalia niekam skaityti… Galbūt jie pernelyg asmeniški ir slapti? O gal tiesiog nepakankamai geri. Galbūt tokia nuoširdi saviraiška atrodo negrabi, lėkšta, paika, pretenzinga, saldi, neoriginali, sentimentali, nuvalkiota, nuobodi, išpūsta, miglota, kvaila, beprasmė arba tiesiog gėdinga.” Pabandykite paspėlioti, kas visiškai neįtikėtino gali nutikti tiems eilėraščiams. Ką padarėte savo kažkada parašytiems?
Nežinau, ar tai vaikiška knyga. Aišku, vaikams skaityti galima, be suaugusiems skaityti privaloma. Pasiėmę knygą į rankas, niekaip nenusiteikite, atsipalaiduokite ir pasiruoškite nustebti. Man atrodo tai pats nuostabiausias jausmas pasaulyje, ypač jei gyveni atokiame priemiestyje, kuriame šiaip lyg ir nieko nevyksta. O, kad žinotumėt, kaip klystate.
knyguziurkes.com 