Vakarienė / The Dinner

“Gone Girl” – sako vieni apžvalgininkai. Europietiškas “Defending Jacob” – sako kiti. Po truputį teisūs ir vieni, ir kiti, nes knyga turi ir tos, ir kitos knygos elementų. Ir kaip čia papasakoti neatpasakojus ir neišsidavus?

Dvi poros – du broliai ir judviejų žmonos – susitinka pavakarieniauti, vakarienė ir yra knygos struktūra – aperityvas, užkandžiai, pirmas, antras patiekalas. Ne šiaip susitinka, reikia ir reikalą aptarti, o reikalas susijęs su vaikais – pusbroliais, kurie įsivėlę į kažkokį nemalonų reikalą (tik tiek iš pradžių ir atskleidžaima skaitytojui). Tai, kad šeimos žino, kas atsitiko, ir būtų pagrindinis skirtumas nuo “Defending Jacob”, kur tėvai gali tik įtarti, ką vaikas padaręs. Taigi ir pagrindinė romano ašis yra – kokia bus vienos ir kitos šeimos reakcija į tai, ką vaikai prisidirbo.

Knygos suvartymas ir viena iš intrigų yra, kad daug kas visai ne taip, kaip gali iš pradžių pasirodyti (čia jau “Gone Girl”). Vienu momentu klausydama, net pagalvojau, nu ir kas čia dabar bus, kad autorius jau viską kaip ir atskleidė – ir kas, ir ką, ir kaip, o knyga dar tik įpusėjo, lyg ir nuobodoka darėsi. Kad kažkas čia ne taip gal būtų galima įtarti ir iš to, kad viskas pasakojama vieno iš vyriškių vardu, o kai tik vienas pasakoja, gi labai jau šališkas tas pasakojimas gaunasi, ar ne? O ir pasakotojo nuotaika keičiasi ir iš mielo tėtuko jis virsta… hmmm, kaip čia įvardinus… abejingu niekšu. Tik negalvokit, kad tėtukas čia pats svarbiausias ar blogiausias – negaliu gi išsiduoti.

Žodžiu, mano patarimas būtų toks – jei kartais neįsivažiuotumėt skaitydami arba apie vidurį pasidarytų kiek nuobodu, sukaupk valią ir palik daug vietos desertui. Ir būtinai turėk kuo užsigerti, nes sprangus tas desertas gali būti. Ir nuotaika po knygos sprangi – kaip po kokių “Funny Games” (filmas “Smagūs žaidimėliai”) – jei nematei, geriau ir nežiūrėk.