Ši Shaun Tan knyga man pasirodė labai niūri – ir pasimetęs daiktas, kuris šiaip jau gyvas, kaip koks pasimetęs šuniukas, ir pasaulis, kuriame jis pasimetė, man kelia kažkokį baisumo, nerimo ir nesaugumo, ir Šiaurės Korėjos jausmą. Gal dėl knyga ir laimėjo visokiausias premijas, kad sugebėjo tą pasimetimo jausmą išreikšti žodžiais ir iliustracijomis? Įsivaizduoji, koks ne koks jausmas būti pasimetus? Kai tau gresia būti priduotam į “užmaršties, atsikratymo, užglaistymo vietą”? Nejauku kažkaip. Neskaitykit prieš eidami miegoti, kad sapnai nebūtų slogūs. Nors šiaip ši knyga yra fantazijos treniruoklis, matai, aš net iki Šiaurės Korėjos nusitreniravau…
knyguziurkes.com 