Su “Stiklo vaikais” neapsigaukite. Čia turiu omenyje skaitytojo amžių. Geriausia būtų skaityti paaugliukui ir tai tokiam, kuris gerai miega ir neima giliai į širdį. Kodėl? O todėl, kad ši knyga pats tikriausias siaubiakas. Aš skaičiau septynmetei, tai vietomis tekdavo painterpretuoti tekstą, kad nebūtų per riebiai. Ir vis klausdavau, ar jai nebaisu, nes man pačiai buvo šiurpoka. Septynmetei, aišku, baisu nebuvo, greičiausiai pasidarė nuo per dažno klausinėjimo, “ar nebaisu ar nebaisu”. Kol galiausiai, jau visai knygai prie atomazgos artėjant pasakė, kad daugiau nebenori, kad skaityčiau, nes baisu. Tai susitarėm, kad aš perskaitysiu ir papasakosiu, kaip baigėsi. Nors kai skaičiau, vis striksėjo aplink, kad ir man skaityk, ir man skaityk.

Taigi. Bilė su mama po tėčio mirties (siaubas nr.1) atsikrausto į namą, kuriame jau senokai niekas negyvena. Būtų nieko tokio, jei naktimis nebarbentų į langą, staiga neatsirastų neaiškūs įrašai ant dulkėtų paviršių ir nesiūbuotų svetainės lempa (siaubai nr. 2, 3 ir 4). Aišku, kad Bilė namo nekenčia, o mama netiki, kad su juo kažkas negerai. Mergaitei nieko kito nelieka kaip išsiaiškinti teisybę apie visus namo nepaliekančius vaiduoklius. Jau patikėjot, kad tokie yra?

Tiesa, namo istorija iš tiesų šiurpi (nuskendę našlaičiai ir pasikorusi jų prižiūrėtoja (siaubai nr. 5 ir 6 – būtent apie pasikorimą teko tekstą painterpretuoti) ir buvę gyventojai ne patys sėkmingiausi žmonės, bet viską galima paaiškinti paprastais dalykais, o gal ne?