Tai – MANO Vietnamas, ne kieno nors kito

Tikrai taip, tai autorės Vietnamas ir mano jis netapo. Gaila. Tikėjausi. Man patiko, kaip autorė knygą pristatinėjo per “Labas rytas”.  Nežinau, ar čia mano lūkesčiai buvo per dideli, ar ko man pritrūko knygoje (jau kelios dienos suku apie tai galvą). Tokia prėska man kažkaip ji pasirodė, tokia gal melancholiška, tokia, kaip autorės nuotrauka ant vieno iš knygos viršelio.

Man ne mano Vietname pritrūko gilesnio paknaisiojimo. Nuo jo tarsi išsisukama – komunistinė šalis, nežodinis susitarimas – jūs nelendate ir neknaisiojate, mes tylime ir jus toleruojame, – bet knyga gi ne Vietname leista, tas atsiribojimas man sukūrė tokio slydimo paviršiumi jausmą. Gal dėl to, kad neseniai per TV mačiau epizodą apie Vietnamo kasdienybę, visuomenės susiskaldymą, karo padarinius iki šiandienos, apie karo dalyvių kapines – vienas su amžinąja ugnimi, o kitas tų pačių vietnamiečių, tik pralaimėjusių – apleistas, žole užžėlusias, o už kadro karo “didvyris” porina -taip jiems ir reikia, nėra čia ko pralaimėjusių kapinėmis rūpintis, jie gi pralaimėjo karą, štai ir tegu turi.

Iš tikro man norėjosi knygos apie Vietnamo žmones, o ne apie ekspatų (čia tokia kategorija žmonių, kuriuos įmonės išsiunčia (dažniausiai su visa šeima) dirbti į kitas šalis) gyvenimą. Nors autorė tikrai pakeliavo po šalį ir net ant motociklo (kas yra totali jėga), tačiau vis tiek kažkaip tos kelionės su glamūriniu atspalviu – nesvarbu, kad šalia Vietnamo kaimo purvynas (eilinio mūsų kaimo kasdienybė, ne tokiais purvynais pas babą į kalną kopdavome rudenį), bet aš tai vis tiek su balta bliuskute ir švariais flip flopais (žiūr. nuotraukas) (dabar įsivaizduoju, kaip gaunu nuo autorės su knyga per galvą – kaip per Ally McBeal, jei dar kas nors tokią atsimenat).

Vietomis man pritrūksta knygoje vientisumo, toks jausmas, kad truputis teksto iš žurnalo straipsnio, truputis vietinių įžymybių istorijų, truputį čia pasikartojimo, truputį ten. Pvz., 154 psl. autorė pasakoja, kiek kartų ir su kuo keliavo į Sapą: “Ketvirtą, paskutinį, kartą čia lankiausi su Alma ir Arūnu.” Ok, laukiu, kokie nuotykiai nutiko su Alma ir Arūnu, bet veltui, nes čia susipažinom, čia ir atsisveikinom, tai prie ko čia ta Alma su Arūnu?

Įpusėjusi knygą pagalvojau, na, ką aš dabar naujo sužinojau apie Vietnamą. Tai labiausiai man įstrigęs dalykas ir greičiausiai labiausiai akcentuojamas (o gal ir tik labiausiai įstrigęs) – vietnamietės be skrupulų kariasi vedusiems ir nevedusiems expatams ant kaklų, jei jau ten gyveni, greičiausiai tavo partneris turi vietinę meilužę ir išlaiko ją su visu jos kaimu. Iš kitos pusės, vietnamietės yra kietos, užsigrūdinusios, siekia karjeros ir joms puikiai sekasi, bet ar kad tai papasakoti, reikia skirti jų biografijoms kelis knygos skyrius? Juk autorė sako, kad čia jos Vietnamas, o skaitom apie jas.

Tai va. Toks tas mano įspūdis. Sakyčiau, apspangęs po smūgio per galvą. Būna ir geresnių knygų apie gyvenimą svetimoj šalį, bet pavartyti – paskaityti nepakenks.