Vienu momentu, kai klausiau knygos, pagalvojau iš kur aš ją apskritai ištraukiau. Kodėl norėjau perklausyti? Čia kokia premija ar kas? Galiausiai sugalvojau, kad per goodreads greičiausiai susigundžiau, nes vertinimas 4 virš ir perskaičiusių daug, ir visi pirmieji komentarai penkios žvaigždės, visi tiesiog apžavėti. Tačiau šį kartą šie vertinimai tiesiog mane išdūrė. Vėliau paskaičiau ir blogus vertinimus ir, deja, jie visiškai atitiko mano nuomonę – ši knyga netikra, neįtikinanti ir apskritai, sakyčiau, apie nieką. Kantriai išklausiau iki galo tikėdamasi, kad esmės paslaptis atsivers, bet taip neįvyko – nieko ten nėra. Turiu omeny – tikro. Šiaip visokių pritemptų dalykų pilna – amerikietė keturiolikmetė priemiesčio gyventoja iš geros šeimos tėvams nežinant varinėja į New Yorką traukiniu kada sugalvojusi, susitikinėja su savo nuo AIDS mirusio dėdės boyfriendu, kuris irgi serga AIDS. Jos mama ant boyfriendo baisiausiai pyksta, nes galvoja, kad jis užkrėtė jos brolį (pasirodo, tai netiesa ir dar paslaptis), o dar pyksta dėl savo neišsipildžiusių gyvenimo svajonių, nes norėjo tapti menininke, o tapo buhaltere, nu, come on! O miręs dėdė pasirodo labai talentingas ir garsus dailininkas, ir paskutinis portretas, kurį jis nutapė – June (čia ta mergaitė) ir jos sesers, vertas vos ne milijono. Kadangi jis toks brangus, nieko nuostabaus, kad pas boyfriendą pilni stalčiai grynųjų pinigų, o kodėl jų nedavus keturiolikmetei. Bla bla bla, negaiškit laiko. Toks vaizdas, kad autorė norėjo apimti daug temų – AIDS, menininko, šeimos santykių, paauglystės, o gavosi košė.