Iš pradžių stengiausi viską suprasti (ką skaitau), bet paskui supratau, kad nereikia stengtis, reikia tik pasinerti į tą eilutę, kurią tuo momentu skaitau. Paskui staiga pajauti, kad šitą mintį, ar šitą jausmą jau kažkur skaitei arba jautei, taip ir pagauni save visai netyčia, kad užčiuopei giją, Veneros plauką, jungiantį vieną mintį su kita.
“Veneros plaukas” nėra “Laiškų knyga” – ten daug daug žodžių ir nėra taip gryna, kaip laiškuose. Bet Laiškai yra tobula knyga, tai negali gi būti dvi tobulos, ane? Plaukas yra tarsi Laiškų užuomazga – iš daug daug žodžių išplaukęs skaidrus, gilus tekstas. Net nuotaika, laikas ir ritmas, atrodo, ateina iš vienos knygos į kitą.
Laikas – tiesioginis, štai rašau šią eilutę, ir mano gyvenimas tiek pat raidžių pailgėjo, o gyvenimas dabar skaitančiojo tiek pat sutrumpėjo.
Laikas – asilas, ragini – užsispiria ir stovi, nori sustabdyti – lekia neatsigręždamas.
Visiškai nenustembu, kai Šiškino mylėtoja man pasako, kad neperskaitė visos knygos. Gal net nesvarbu perskaityti ją visą (kas čia per šventvagiška mintis!!!), nes toks jausmas, kad pradžia ten nėra pradžia, o pabaiga nėra pabaiga, na, gal išskyrus dainininkės istoriją, bet juk istoriją galima skaityti ir nuo pabaigos į pradžią. Gali atsiversti ir skaityti nuo vidurio, o paskui nui pradžių. Žaisti. Klases.
O Veneros plaukas visai ne plaukas ir ne Veneros. Toks augalas “pas mus – kambarinis augalas, be žmogaus šilumos neišgyventų, o čia – piktžolė. … Adiantų genties žolynas papartynas.”
Laišką sulijo, raidės išbrinko, išleido ūglius.
Apčiuopiamesnė apžvalga: http://www.g-taskas.lt/michail-siskin-veneros-plaukas/
knyguziurkes.com 
🙂 eisiu pabaigsiu skaityti, ikvepei
va va man irgi taip pat, tokių gerų sentencijų – apsčiai..nors imk ir rašyk į užrašų knygelę nesustodamas.. apie viską.. bet jei atvirai, kažkiek erzino tas persipynimas, užsikabinau ta vertiko linija, ir viskas taip susipynė..bet pagalvojau, kad toks juk ir yra gyvenimas, absoliuti mistika, didybė, visatos begalybė, ir tuo pačiu susimąstai kad kojinė prakiuro 🙂 na žodžiu tas nesuvokiamas žmogiškas paradoksas visad kelias sluoksniais susirišęs..
ir dar -noriu knygų žiurkėm padėkot, kad vat kuria ir puoselėja tokią gerą platformą, net tik knygų rekomendacijom, bet ir komentaram,,skaitau ir pagalvoju kas labiausiai įstrigo 🙂 beveik kaip per literatūros pamoka 😉 bet žymiai smagiau, nes viskas jau su laisve 🙂