Atsimenu, kai vasarodavom kaime, tai būdavo du tokie neaplenkiami dalykai – motociklai (apie juos galėsiu papasakoti, kai perskaitysiu knygą kokią apie motociklus) ir arkliai. Transporto priemonės, žodžiu. Kartais su pusbroliais gaudavom užduotį iš kokio kaimyno parvesti arklį. Kartais tas koks kaimynas ant to pačio arklio visus ir susodindavo (sakyčiau telpa lygiai trys, baisiausia sėdėt galiniam, nes vienintelis saugos diržas – arklio uodega). Aišku, be jokio balno, kur ten darbiniams arkliams kas balną turės. O jau laimės būdavo pilnos kelnės! Išskyrus vieną kartą, kai kelnės pilnos buvo ne iš laimės, o iš baimės, kai arklys pradėjo su visais jojikais šokinėti užpakalinėm kojom… Aukštoka vis dėl to ant to arklio, ypač mažam žmogeliukui.
Dar legendos byloja, kad mano prosenelis dažniausiai būdavo raitas, tai mano “kolektyvinėje pasąmonėje” jis maždaug atrodo kaip kapitonas Tenkešas arba Tadas Blinda.
Tokie mano ryšiai su arkliais, ne veltui, išvydus naują knygutę vaikams “Šilakalnio žirgynas” labai apsidžiaugiau, kad galėsiu kartu su vaikais pagilinti žirgininkystės žinias.
Knygutėje apžvelgiami visi svarbiausi su žirgais ir jodinėjimu susiję reikalai: pakinktai, kanopos sandara, elgesys su žirgais ir žirgų elgesys, pilvo gurgėjimas ir ausyčių judėjimas, pakinktai, žirgo kūno dalys, žirgo maisto racionas, tai kas lieka iš nesuvirškinto raciono ir taip toliau. Gan enciklopedinė knygutė, labai tinka serijai “Pasaulio pažinimas” ir šiaip visiems asfalto vaikams.
Tiesa, nors knygutė ir suomiška, visi vardai joje lietuviški. O man smalsu, kokie ten buvo suomiški vardai.
knyguziurkes.com 