“Esu katinas. […] Turiu nuosavą namą, Taip, turiu! Vieno aukšto, patogioje vietoje – netoliese mokykla, miesto transportas. Gaila, kad be langų, tačiau tai smulkmena. Metalinis, pilkos spalvos. Stogas atsidaro! Žmonės vadina jį konteineriu. Šiukšlių konteineriu… Aiškiai pavydi. Tegul pasižiūri į savo namus – ne ką skiriasi.”
Štai taip prasideda istorija apie Grigiškių katiną, gyvenantį draugiškoje Grigiškių katinų bendruomenėje ir susiduriantį su labai žmogiškai katiniškomis situacijomis – kova už išgyvenimą, kova už maistą, kova už svajones, kova už draugus, verslą, gyvenimo būdą (čia turimos omenyje meilės, grožio ir antsvorio problemos), kalbos turtingumą ir išlikimą. Žodžiu, viskas kaip tikrame gyvenime, tik pateikta su nenuginčijama katiniška išmintimi, iliustracijomis ir išnašomis bei paaiškinimais žmogiškajam skaitytojui, kad nepasimestų klaidžiuose Grigiškių labirintuose. Skaitant įspūdžių sustiprinimui rekomenduojama netoliese laikyti skaniai kvepiančią dešrelę (gali būti besibaigiančio galiojimo, tik paskui prašome pasidalinti su laukiniais katinais – žiema vis dėlto, atšalo…).
Turiu bėdą su tokio tipo knygomis (humoreskos, mini novelės). Perskaitau vos ne vienu prisėdimu ir nespėju tinkamai pasimėgauti. O juk reikėtų kaip kokius vitaminus – dvi kapsulės per dieną – vieną ryte, kitą vakare ir gausiai užgerti vandeniu. Tada naudingos medžiagos tolygiau per dieną veikia kūną ir smegenis, o šios tada geriau virškina informaciją, nes ne per daug, o ir jei nepagavai (mini novelės bajerio), tai didesnė tikimybė, kad per dieną nešiodamasi pagausi.
Tai štai, atsukate naują vitaminų buteliuką, nuplėšiate apsauginę foliją ir makt pirmas vitaminas – “Ori mergaitė” (cha cha cha). Vakarui antras vitaminas – “Įstrigęs veidas“, jei neužtenka, tai galima ir vertimą, kuris garbingai publikuotas World Literature Today. Ten suprasit, kaip tas veidas įstrigęs, nes skaitydama niekaip negalėjau suprasti, kur ir kaip įstrigo. Aha, looks crazy. Knygoj crazy pilna, bet tokio faino, šmaikštaus ir totaliai crazy. Ir gerai. Tik sakau, neperdozuokite vienam vakarui, gerkite pagal instrukcijas.
Čia vis siūlė siužetą nušauti. Man pačiai kartais kyla noras su tuo siužetu nusišauti (Galvoju, kaip čia dabar pasiaiškinti, kad nebūčiau neteisingai suprasta. Dar labiau nusišauti norisi). Pavyzdžiui, su “Klaros” siužetu stojau į dvikovą ir mane nušovė. Na, bent jau aš jo nei nušoviau, nei labai pagavau, tai taip išeina, kad mane, tada, ane?
Visaip bandžiau ir stengiausi skaityti “Klarą”. Iš tikro, jei nebūtų tokia trumpa, nežinau, ar būčiau perskaičius, nes, prisipažinsiu, pačio teksto, tai kabino tik ta dalis, kur aprašoma Klaros vaikystė (Ištrauka), tikriausiai ten labiausiai aišku, apie ką ir su kuo valgoma. O visos kitos dalys – jas bandžiau skaityti pagal instrukciją, o instrukcija vadinasi “bande desinee” (sorry, tingiu ieškoti e su dešininiu kirčiu) – komiksas. Skaitant atrodė labai slogu ir tamsu, ir blogas sapnas, ir to siužeto, jei nebūtų ant knygos nugarėlės parašyta, greičiausiai nieko aš ten nebūčiau supratusi. Gal dėl to, kad net nesistengi blogo sapno suprast? O paskui paskaičiau, kaip buvo rašoma – pagal planą tris mėnesius, o rašymo transe – per tris dienas, tai ir nusprendžiau, kad greičiausiai nereikia savęs čia kankinti ir šaudyti, gal ten nelabai ir galima tą minčių srautą suprasti (apsimesti, kad supratai, žinoma, galima visada).
O tikrą komiksą būtų visai įdomu pamatyti. Kas nupieš?
“I gave up all ambition, I didn’t try to be clever or anything: I just tried to write as fast as I could.”
Nauja knyga. Įdomus viršelis. Įdomi pradžia. Įdomu. Nuobodu.Vėl įdomu. Nuobodu. Laikinai padedu į šoną, nes kažkaip nebetraukia. Kiek galima skaityti visas tas detales apie orą, apie paauglišką alaus pirkimą, apie nejaukią tylą namuose. O paskui sėdžiu viename iš Scanoramos filmų su Juliette Binoche (du buvo su Juliette Binoche, abu geri) ir kažkoks tarsi nušvitimas atėjo. Aš gi autobiografiją skaitau! Ne šiaip knygą. Labai atvirą autobiografiją. Niekada nesu skaičiusi tokio atviro teksto, kuriame, labiausiai tikėtina, kad parašyta taip, kaip buvo – be pagražinimo ir sušvelninimo, kad ausies nerėžtų ar neužkliūtų kam nors. Nors ta tiesa, žinoma, yra autoriaus tiesa, nebūtinai tokia pati, kaip kitų autoriaus gyvenimo dalyviių tiesa. Karl Ove Knausgaard netgi prisipažįsta
Tai štai toks ir buvo mano nušvitimas, kad pradėjau knygą skaityti kitomis akimis. Iki tol užsimiršusi skaičiau grožinės literatūros knygą, o paskui – kaip dienoraštį ar išpažintį. Ir nuo atvirumo net nejauku, nes mūsų net tautosaka kalba apie skalbinių neskalbimą viešose vietose, o čia viskas juodu ant balto. Apie save ir dar apie tėvą, apie jo nuopolį, apie kurį gal ir pasiguostume geriausiam draugui, tačiau vargu ar drįstume užrašyti savo dienoraštyje, papostinti FB sienoje („Sveiki, čia mano prasigėrusio tėvo irštva, kai įėjau, nuo smarvės pradėjau žiaugčioti, o nuo šoko – verkti.“), juo labiau apie tai paleisti į pasaulį knygą. Čia tikriausiai ir yra didžiausias knygos išskirtinumas –
It‘s unbelievable… It‘s completely blown my mind . Zadie Smith
Įsivaizduokite, kad vis dėlto tai padarote. Aprašote savo tėvus ar artimuosius. Gyvus ir mirusius (neduok dieve, blogai apie juosius). Parašote savo tiesą, kuri galbūt net visai objektyvi. Į kokią raganų medžioklę papultumėt, kiek palaikymo ir kiek pasmerkimo sulauktumėt? Gal greičiau giminystės išsižadėjimo. Man atrodo, kad taip parašius, aš pati nedrįsčiau skaityti to teksto, nekalbant apie bandymą įsivaizduoti, kaip kažkas kitas skaito, o gal net aptarinėja ir diskutuoja.
Tai yra nuogo žmogaus knyga. Nesuvokiamai drąsi. Kartais iki nuobodumo detali – per visas biografijos dalis susidarytų 3,600 puslapiai, mano turima pirmoji dalis – 490 p. Aš dar nežinau, ar skaitysiu toliau. Beprotiškai populiari Norvegijoje – praktiškai turėtų būti kiekvienos šeimos lentynoje, nes 5 milijonai gyventojų yra išpirkę pusę milijono egzempliorių. Iš kur tas populiarumas? Iš to neblizgesio, kurio pilna kasdienybė ir pilnas gyvenimas, o bet tačiau – niekam neįdomus, niekam nepasigirsi, no show off? Kai nekalbam, net pamirštam kad egzistuoja, o paskui štai, ima ir parašo kažkas. Ir nuneša stogą.
Tai jau tikrai – jei kas ir gali būti pašėlę – tai Elė ir jos klasė. Šį kartą Elė jau kiek paūgėjus nuo “Elės ir draugų” laikų. Ji jau antrokė. Antrokai, žinia, daug gudresni už pirmokus, nuo to vargšui mokytojui visai ne geriau, bet skaitytojams tai tikrai linksmiau. Be to, klasėje yra naujokas: “girdėjau, kaip mokytojas direktorei šiandien sakė, kad Pikčius ne iš šios planetos”. Iš tikro tai jis mušasi ir kandžiojasi, kuo niekaip negali patikėti naujoko tėvai. Kas belieka pašėlusiai klasei? Gelbėti mokytoją, gelbėti pasaulį! Labai sunkus darbas, kai “direktorė, visi mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai yra ateiviai iš kosmoso, rengiantys prieš mus sąmokslą. Mes vieninteliai tai žinojome. Tai buvo sunki našta.”
Kas iš viso to gausis? Cha cha cha – skaitau dabar ir juokiuosi, ir prisimenu, kokių fantazijų mes prisigalvodavome, kad gyvenime ant asfalto būtų daugiau nuotykių. Beje, knyga puikiai tinka privalomiems kasdieniams pirmokų ir antrokų savarankiškiems skaitymams – ir raidžių dydis geras, ir paveikslėlių užtektinai ir skyriukų ilgis pats tas. Smagaus skaitymo.
Gal kartais neviltis tamsų rudenį apėmė ir paguodos ieškai?
“Šerienė giliai tikėjo Dievą ir kada mirė – Dievas ją priėmė (logiška). Kareivienė netikėjo Dievo ir kai mirė – Dievas jos nepriėmė (juk irgi logiška). Raisa Timčiuk giliai tikėjo Dievą, bet kada mirė – Dievas ėmė jos ir nepriėmė (štai tau – matyt, ne taip tikėjo, kaip reikia). Valsiūnienė, priešingai, netikėjo, o kai mirė – Dievas ją ėmė ir priėmė. Na, stebuklai!”
Va toks pasaulis laukia tavęs Jaroslavo Melniko knygoj – nereikia ieškoti prasmės paaiškinimų – vis tiek dievas sėdi danguj ir juokiasi iš mūsų nesibaigiančių bandymų suprasti, paaiškinti, susisteminti ir surėminti. Melnikas irgi juokiasi. Nori kartu juokiesi, nori verki iš nevilties – čia jau kaip kam tas pats dievas davė suprasti. Melnikui tai davė taikliai parašyti. Kiek davė, tiek, nereikia visai nervintis. Juoktis sveikiau, ypač iš savęs paties.
O knygą tai pirkau prieš kokį šimtą metų knygų mugėje. Taip ir gulėjo lentynoje, kol “Anoreksijos” neperskaičiau. “Labai keistas namas” – tai kaip “Anoreksija” sutrumpintai. Su tom pačiom tiesom, su ta pačia avinėlio tyrumo ironija. Galvai pravėduoti, kai per daug susiparini. Tik prisipūsk plaukimo apsaugas, nes gali būti giloka.
Šantažo knyga. Viename pakankamai laisvo režimo kalėjime, kuriame kali visokie “lengvi” nusikaltėliai – mokesčių nemokėtojai, pinigų plovėjai ir teisininkai, sėdi ir trys nusikaltę teisėjai. Laisvalaikiu jie nagrinėja savo kolegų kalinių bylas, net peržiūri jų nuosprendžius ir padeda suregzti apeliacijas ir sumažinti kalėjimo laiką. Bet vis tiek smegenims veiklos ne per daugiausia, o be to, reikia kažkaip prasimanyti pinigų laikui, kai vėl išeis į laisvę. Taip sudėlioja planą pašantažuoti gėjus, kurie vis dar “slepiasi spintoje”, net nežinau, kaip lietuviškai sakytume – nėra viešai pripažinę savo seksualinės pakraipos. Ir visai nenori to padaryti. Nori būti slaptai. Taip slaptai ir užkimba ant teisėjų paduoto skelbimo į gėjų žurnalą – vaikinas nori susirasti draugą bla bla bla.
Tuo pat metu Vašingtone kyla nauja politikos žvaigždė, kurią labai kuruoja, gal net galima sakyti nusprendžia prastumti CIA (CŽV) vadas. Žinoma, kad prieš kuruojant gerai paanalizuoja, kas per vienas tas jų stumiamas kandidatas. Galit paspėlioti, kaip šitos dvi istorijos susitiks ir susikirs.
Ne pats geriausias John Grisham trileris, tikrai. Daug ką galima numatyti ir nuspėti. Tikrai nėra tos nežmoniškos įtampos, kaip kokiam The Firm. O ir atomazga tokia, sakyčiau, labai jau laisvo pobūdžio. Teisėjai taip ganėtinai lengvai prasisuka su savo nešvariais darbeliais. Tokia lengvo pobūdžio knyga, galima paskaityti kokiam pliaže, tik kad pliažas artimiausiu metu nelabai nusimato… Galima ir geresnės paieškoti.
Amžinoji knyga. Tokia, kuri niekada nepasens ir neišeis iš mados – puiki dovana nuo Kalėdų senelio. Labai gražiai išleista, su nuostabiom iliustracijom, tik gal šriftas smulkokas, tai nors jaunesniems skaitytojams ir į temą pagal amžių, bet gali pritrūkti kantrybės skaitant tokį ilgą puslapį. Tad tikriausiai iki tam tikro amžiaus labiau tinka skaityti kartu su tėveliais, nors mano be penkių minučių penkiametis iš pradžių visur po namus knygą su savim nešiojęsis, sunkiai išsėdėdavo nesiverčiančius puslapius, galiausiai teko imtis kitos, kur mažiau teksto, daugiau paveikslėlių ir greičiau puslapiai verčiasi. Paaugsim dar.
Džiunglių knygoje yra ne tik Mauglio istorija, bet ir kitos iš sovietinių filmukų (jiems didelių sentimentų nejaučiu, bet “Mauglis” tikrai buvo vienas iš mėgstamų, nes gražiai nupieštas) žinomos istorijos, pvz. Rikis Tikis Tavis, istorija apie Baltąjį ruonį ir t.t. Žodžiu, rašykit laiškus seneliui.
Mathew (rašysiu vardą originalo kalba, nes, atrodo, kad į vertimą Matjus nusilaušiu akis) stovi ant pasaulio krašto. Kaip kitaip – ką tik mirė jo mama, tėtis palūžęs, o jam laikas grįžti į mokyklą, kur visi spokso ir niekas nedrįsta prieiti, nes niekas nežino, kaip elgtis su netektį patyrusiu žmogumi. Vaikinui tenka greitai suaugti, gal net susirasti darbą, kad galėtų padėti savo tėčiui, kad galėtų prisidėti, o gal net ir visiškai save išlaikyti – nežinia, ar tėtis išsikapanos iš nevilties, ar ne. Taip visai netikėtai jam tenka apsivilkti vienintelį turimą kostiumą – jį dirbti pakviečia laidojimo namų savininkas, tų pačių, kurie laidojo jo mamą.
Atrodo, koks dar labiau netinkamas darbas galėtų būti paaugliui, tačiau, Matas, stebėdamas gedinčiuosius, tarsi dalyvauja terapijoje, kuri padeda jam pačiam atsitiesti, susitaikyti su tuo, kad gyvenimas nebebus toks pat, tačiau po truputį suvokia, kad gyventi toliau vis dėlto įmanoma, įmanoma atrasti naujų širdį džiuginančių dalykų ir tą patį patyrusių suprantančių žmonių. Galbūt taip rašydama ir skambu banalokai, nenorėčiau, kad pagalvotumei, kad knyga banali. Taip, orientuota, į young adult kategoriją, tačiau paminėtos temos nagrinėjamos jautriai ir subtiliai, o kartu ir neįkyriai, jaunam žmogui suprantama kalba ir tikromis, neišlaužtomis situacijomis. Tikriausiai dėl to sveika paskaityti ir tiems, kurie neteko ir tiems, kurie šalia netekusiųjų.
Jason Reynolds
Labai gaila, kad vis dėlto užkliuvo knygos vertimas. Kadangi pagrindinis veiksmas vyksta juodaodžių rajonuose, o autorius, greičiausiai naudojo labai gyvą gatvės kalbą, vertėja, deja, nepasistengė perteikti tos gyvybės. Kad būtų lengviau įsivaizduoti – iš filmų labai gerai žinomas gatvinis, pvz., “You know, man” taip ir būtų išverstas kaip “Žinai, žmogau”. Kaip ir nebūtų prie ko prisikabinti, pažodinis vertimas ir tiek, bet lietuviškai skamba labai egzistencialistiškai, o ypač tokios temos knygoje. Nereikia nei Harlemo gatvės, lietuviškoje gatvėje taip pat niekas šitaip nekalba. Deja, deja, pagooglinus jau pirmosiose nuorodose knygos vertėja Vida Bėkštienė “garbingai” minima kaip dviejų nerekomenduotinų skaityti vertimų autorė. Tad labai linkėčiau leidykloms negadinti knygų blogais vertimais, ir taip jau tas sąrašas ilgesnis, nei norėtųsi.
Užsinorėjau ko nors greito, įtraukiančio, patikrinto. Trilerio. Nelabai žinau, kas dabar didelės žvaigždės trilerio padangėj, tad ėmiau patikrintą. Dar dėl to, kad audible davė du viename, tai nutariau pataupyti ir vienu šūviu, du trilerius nusipirkti.
Teisėjas Atlee, lyg nujausdamas, kad vėžio graužiamos dienos jau suskaičiuotos, savo sūnums išsiunčia “Šaukimą į teismą” (The Summons) – sūnūs turi atvažiuoti aptarti su tėvu testamento reikalus. Deja, į tėviškę atvykęs vyriausiasis sūnus Ray tėvą randa jau nebegyvą. Ir dar randa tokią paslaptį, na, kaip gi be jos. Taigi tėvo nebėra, paslaptis yra. Reikia paslaptį išsiaiškinti. Pasirodo, kad apie ją ne vien Ray žino, o dar kažkas, kas ima jį persekioti, pagaliukus į ratus kaišioti. Sunku, kai nenori paslapties atskleisti – nei pasiguosi kam, nei pasitarsi, ką daryti. Kenti vienas visas nelaimes – įsilaužimus į butą, porą padegimų, baisu darosi, pradedi galvoti, kas svarbiau – paslaptis ar gyvybė.
Visą laiką klausantis kirbėjo mintis, kad kažkas čia ne taip, na, negi taip paprastai viskas ir bus, kur ta intrigėlė, lyg ir yra, bet nelabai veža? Truputėlis kantrybės ir išaiškėja. Nėra pats geriausias John Grisham trileris, bet atsipalaidavimui suėjo. Dabar klausau antrąjį, tikiuosi bus stipresnis.
Štai taip visai netikėtai pačiai sau gavau siurprizą – Jeroslavo Melniko apsakymų knygą “Anoreksija”. Pagalvojau, kad labai jau ilgai vaikštau be nuomonės apie šį rašytoją, tad nauja labai gražiai išleista knyga, pamaniau, bus tas pats. Tiesa, knygų mugėje buvau papuolus į “Moters laimės enciklopedijos” pristatymą, bet kaip papuoliau, taip ir išpuoliau, nebuvo man įdomios moters laimės paieškos.
O moters ir moterų šitoj apsakymų knygoj labai daug. Išskyrus keletą apsakymų, sakyčiau – moterų knyga. Ir tuose apsakymuose arba jos pačios bando save suprasti, arba jas suprasti bando vyrai – tėvai, mylimieji, sutuoktiniai, seneliai ir taip toliau. Kai kurie apsakymai balansuoja ant pačios totalaus nukreizėjimo ribos, skaitai ir galvoji, na, na, ir kas gi toliau, kaip kapanosies, nes išeitys kaip ir dvi – arba gražiai ir įdomiai išmanevruoti iš tos situacijos, į kurią pastatai savo veikėjus (o jų tokiųlabai įvairių pasitaikė), arba totaliai nupievinti. Tai tame ir mano patirtas siurprizas – kad daugumos, jei ne visų istorijų išsukimas man pasirodė nors galbūt ir crazy, bet tikras, kažkaip natūraliai išplaukiantis – šitaip ant lyno balansuojantis ir rizikuojantis autorius ima ir nenugarma. Belieka tik mėgautis įžvalga, jautrumu ir puikiai sudėliotais žodžiais.
knyguziurkes.com 
