Elė ir pašėlusi klasė

ele-ir-paselusi-klase

Tai jau tikrai – jei kas ir gali būti pašėlę – tai Elė ir jos klasė. Šį kartą Elė jau kiek paūgėjus nuo “Elės ir draugų” laikų. Ji jau antrokė. Antrokai, žinia, daug gudresni už pirmokus, nuo to vargšui mokytojui visai ne geriau, bet skaitytojams tai tikrai linksmiau. Be to, klasėje yra naujokas: “girdėjau, kaip mokytojas direktorei šiandien sakė, kad Pikčius ne iš šios planetos”. Iš tikro tai jis mušasi ir kandžiojasi, kuo niekaip negali patikėti naujoko tėvai. Kas belieka pašėlusiai klasei? Gelbėti mokytoją, gelbėti pasaulį! Labai sunkus darbas, kai “direktorė, visi mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai yra ateiviai iš kosmoso, rengiantys prieš mus sąmokslą. Mes vieninteliai tai žinojome. Tai buvo sunki našta.”

Kas iš viso to gausis? Cha cha cha – skaitau dabar ir juokiuosi, ir prisimenu, kokių fantazijų mes prisigalvodavome, kad gyvenime ant asfalto būtų daugiau nuotykių. Beje, knyga puikiai tinka privalomiems kasdieniams pirmokų ir antrokų savarankiškiems skaitymams – ir raidžių dydis geras, ir paveikslėlių užtektinai ir skyriukų ilgis pats tas. Smagaus skaitymo.

Labai keistas namas / 88 romanai

labai keistas namas

Gal kartais neviltis tamsų rudenį apėmė ir paguodos ieškai?

“Šerienė giliai tikėjo Dievą ir kada mirė – Dievas ją priėmė (logiška). Kareivienė netikėjo Dievo ir kai mirė – Dievas jos nepriėmė (juk irgi logiška). Raisa Timčiuk giliai tikėjo Dievą, bet kada mirė – Dievas ėmė jos ir nepriėmė (štai tau – matyt, ne taip tikėjo, kaip reikia). Valsiūnienė, priešingai, netikėjo, o kai mirė – Dievas ją ėmė ir priėmė. Na, stebuklai!”

Va toks pasaulis laukia tavęs Jaroslavo Melniko knygoj – nereikia ieškoti prasmės paaiškinimų – vis tiek dievas sėdi danguj ir juokiasi iš mūsų nesibaigiančių bandymų suprasti, paaiškinti, susisteminti ir surėminti. Melnikas irgi juokiasi. Nori kartu juokiesi, nori verki iš nevilties – čia jau kaip kam tas pats dievas davė suprasti. Melnikui tai davė taikliai parašyti. Kiek davė, tiek, nereikia visai nervintis. Juoktis sveikiau, ypač iš savęs paties.

O knygą tai pirkau prieš kokį šimtą metų knygų mugėje. Taip ir gulėjo lentynoje, kol “Anoreksijos” neperskaičiau. “Labai keistas namas” – tai kaip “Anoreksija” sutrumpintai. Su tom pačiom tiesom, su ta pačia avinėlio tyrumo ironija. Galvai pravėduoti, kai per daug susiparini. Tik prisipūsk plaukimo apsaugas, nes gali būti giloka.

plaukimo