Purple Hibiscus

purple

Labai pykstu, nes ką tik mano visas rašinėlis nugarmėjo “down the drain”. Nuostabus jausmas, kai norisi išmesti kompą per langą. Tai aš čia šitoj vietoj sakau daug negražių žodžių ^&*(*&^&*&%&^%(). Kadangi noriu kažkada šiandien nueiti miegoti, tai dabar bandysiu labai trumpai.

“Purple Hibiscus” yra debiutinė Chimamanda Adichie knyga, 2004 m. nominuota Orange prizui. Tai yra pakankamai gera knyga, kad būtų skaitoma, todėl, jei norite susipažinti su šia autore ir galvojate, kad ją pamilsite, taip, kaip aš kad įsimylėjau (na, kad skaitysite visas kitas jos knygas ir t.t.), tai siūlyčiau nuo jos ir pradėti, nes natūralu, kad kitos mano šiais metais skaitytos yra dar geresnės, brandesnės ir gilesnės. Nepaisant to, skaitysiu ir visas kitas dar neperskaitytas.

Šį kartą vėl atsiduriame Nigerijoje, turtingo verslininko šeimoje. Taigi, bent jau pradžioje, nematysite jokių Afrikos vargų. Penkiolikametė Kambili nelabai ir įsivaizduoja esant kitokio gyvenimo, nei ji gyvena – griežtai kontroliuojama fanatiškai religingo tėvo, reikalaujančio tik geriausių mokslo rezultatų, nuoširdžiausios maldos ir išpažinties, visiško paklusnumo. Net negalėtum tikėtis, kad toks žmogus savo auklėjimo tikslų siekia iki sąmonės netekimo daužydamas žmoną ir vaikus, visokiais ypatingai “išradingais” būdais siekdamas jų tyrumo ir atsidavimo. Tuo labiau, kad vėliau paaiškėja, kad tėvas yra žinomas Nigerijos kovotojas prieš korumpuotą valdžią, visokias negeroves ir politinį susidorojimą su priešininkais. Žodžiu, garbingas visuomenės atstovas, vos ne šventasis.

Visai kitokį pasaulį, tokį, kur žmonės kalbasi ir juokiasi (o kartu ir neturi elektros ar ką valgyti), Kambili ir jos brolis Jaja (Žaža) pamato apsilankę pas savo tetą Ifeoma. pamato pasaulį, kurio neįsivaizdavo egzituojant, pasaulį, kuriame nėra materialinės gerovės, bet yra jausmai, nuomonės, šypsenos, džiaugsmas. Tiesus kelias į “nuodėmę”. Kur nukeliaus šita šeima?

***

PS Pasirodo, jau seniai turime knygos vertimą. Būtų smagu matyti labiau išsiskiriančius ir akį patraukiančius knygų viršelius…

kinroze

Kaip nužudyti skaitytoją?

Šiandien visiems labai rekomenduoju paskaityti Kęstučio Urbos straipsnį “Autoritarinė literatūros programa, arba Kaip nužudyti skaitytoją”

Kelios labiausiai patikusios vietos:

“Nesunku suprasti, kad programos rengėjai, užsimoję per literatūros pamokas pateikti Lietuvos pasakojimą, apsiribojo lietuvių autoriais. Visų ketverių metų (5–8 klasių) programos privalomoje dalyje yra tik septyni užsienio rašytojų kūriniai. Ar tokiu būdu tikrai ugdomas tautiškumas, ar labiau… provincialumas? ”

“Naujoji literatūros programa yra unifikuota, autoritariška, smulkmeniškai reglamentuojanti. Galima pamanyti, kad jeigu vienos mokyklos penktokams leistume analizuoti J. Biliūno „Joniuką”, o kitos – „Brisiaus galą”, sugriūtų Lietuvos valstybė.”

” Programa visiškai susiaurina literatūros paskirtį, apsiriboja „Lietuvos pasakojimo” perteikimu, kaip ne sykį joje kartojama, ir ignoruoja mokinio psichologijos ypatumus, suvokimo galimybes. Programos svorio centras – tautosaka, senoji raštija, taip pat dokumentiniai rašiniai. Atidžiau patyrinėjau pirmojo koncentro (5–6 klasė) turinį. Iš aštuonių temų (lengva suprasti, kad tai sutaptų su vadovėlio skyriais) net keturios beveik ištisai grindžiamos tautosaka ir mitologija (smulkioji tautosaka, liaudies pasakos, sakmės, legendos). Ir nė nemanykite, kad tautosakos nebėra kituose koncent­ruose… Pasaulio sukūrimas Biblijoje, K. Donelaičio „Metų” „savitumas ir grožis”, M. Daukšos „Postilės” prakalba… Rekomenduojama pavartyti K. Sirvydo „Trijų kalbų žodyną”… Tai tik keletas fragmentėlių, už kurių kliuvo akys penktokų–šeštokų programoje. Suskaičiavau (neabejoju, jog su tam tikromis paklaidomis), kad privalomoje šio koncentro programos dalyje yra 67 kūriniai. Tarp jų, kad ir labai stengdamasis, aptikau tik 8 kūrinius, kurie yra specialiai tam amžiui rašyti, kitaip tariant, priklausytų vaikų ir paauglių literatūros diskursui. Žinant, jog kaip tik dešimtmečiams–dvylikamečiams sukurti didžiausi literatūros lobynai tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje, darosi daugiau negu apmaudu”

“Jeigu 9–10 klasių literatūros programą paduotume eiliniam piliečiui, šiek tiek besiorientuojančiam humanitarinėje kultūroje, jis turbūt spėtų, jog programa skirta filologijos studentams. Solidus antikinės literatūros kursas (6 mitai, trys kalbos, „Iliada”, „Antigonė”), septynios ištraukos iš Biblijos, trys skyriai viduramžių literatūrai. Tai vis dešimtokų daliai. Devintokų programos bendroji tema „Mitologija ir tautosaka – tautos kultūros ištakos”. Nenustebkime, kad penki iš aštuonių programos skyrių skirti folklorui ir senajai literatūrai. Literatūros programos kūrėjai itin dėmesingi neliteratūriniams žanrams: Gedimino, Vytauto ir kitokie laiškai, ištraukos iš Malalos ir Bychovco kronikų, pokalbiai su Norbertu Vėliumi, Marija Gimbutiene… Ypač stebina kalbos: „Periklio kalba laidojant korintiečius”, „Sokrato kalba teisme”, S. Gedos „Kalba Persitvarkymo Sąjūdžio mitinge”, V. Landsbergio „Kalba Jungtinėse Tautose”, N. Sadūnaitės „Kalba teisme”… Literatūrinio lavinimo pamokose!”Readers-007

“Sutinku, negalima atriboti vaiko ir paauglio nuo tautosakos. Taip pat nerasčiau savo aplinkoje žmogaus, kuris neigtų, kad mokykloje būtina ugdyti patriotizmą, tautiškumą. Literatūra gali prie tų dalykų prisidėti. Bet negalima literatūros dėstymo susiaurinti iki vienos funkcijos. Ne tik literatūros pamokos turi ugdyti patriotizmą. (Kiek žinau, 9–10 klasėse dėstomas pilietinio ugdymo kursas?..) Pagaliau, visiškai prarastas saiko jausmas užprogramuoja atvirkštinį rezultatą. Pabandykite vaikui kasdien kartoti „Mylėk Lietuvą, mylėk Lietuvą”, ir jis netrukus pradės tos Lietuvos nekęsti. Juk tam ir egzistuoja pedagogika kaip mokslas ir kaip menas, kad gebėtume subtiliai ir adekvačiai veikti augantį žmogų.”

Aš galėčiau šitą K.Urbos straipsnį cituoti ir cituoti.

Ko siekia šitokia programa? Literatūra mokykloja dažnai naudojama kaip priemonė pilietiškumui, patriotiškumui ugdyti. Ji dažnai traktuojama tarsi įrankis vienam ar kitam tikslui pasiekti. Toks instrumentinis požiūris į literatūrą indikuoja prastą suvokimą apie skaitymo ir literatūros jėgą ir naivumą, kai manoma, jog absoliučiai viską reikia sudėti į mokyklinę programą.

K.Urba puikiai rašo apie literatūros programos tikslą mokykloje “Visada maniau ir manysiu, kad svarbiausias mokyklos uždavinys – suformuoti, išsaugoti, įtvirtinti pozityvų augančio žmogaus santykį su literatūra, su knyga, išugdyti sąmoningą skaitytoją, profesionalų literatūros suvokėją ir mylėtoją, bet jokiu būdu ne mokslininką ar kritiką. Na, dar –­ parodyti literatūros pasaulio įvairovę, išmokyti susirasti knygą sau. Taigi profesionaliam skaitytojui tikrai būtina suvokti kai kurias literatūrologines kategorijas, terminus – bet tik tam, kad geriau suvoktų žmogiškąjį literatūros turinį ir estetinę jos veikmę. Būtina ir tam tikra literatūros procesų samprata. Bet ar būtinos nuoseklios literatūros istorijos žinios, tikrai abejočiau. Man ne kartą yra pasirodę, jog literatūros pedagogikos strategus persekioja baimė, kad žmogaus raida baigiasi su mokyklos baigimu. Iš jos –­ pastangos sugrūsti į programą kone viską, kas sukurta per kelis šimtmečius. (Ką ten –­­ per tūkstantmečius!) Tik išsinešdamas iš mokyklos pozityvų santykį su literatūra, žmogus ir toliau dalyvaus humanitarinėje kultūroje. Arba paprasčiausiai – skaitys knygas.”

K.Ž.G

Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui

barnabis Vieną kartą visai normaliems, patiems normaliausiems žmonėms gimė berniukas, kuris turėjo šiokį tokį neatitikimą normoms – jo visiškai neveikė gravitacija, ir vos tik gimęs jis nusklendė link ligoninės lubų. Taip prasideda įdomi istorija apieBarnabį Broketą, o iš tikrųjų apie visus šios žemės gyventojus, kurie yra kažkokie kitokie, nei nežinia kieno nustatytas “normalumo” standartas. Barnebio ir jo likimo brolių, kuriuos sutiksite knygoje, gyvenimas dažniausiai prasideda vienodai – jie žūtbūt yra tempiami prie tėvų suprantamo “normalumo”, kol galiausiai arba išsižada savo išskirtinumo arba yra atstumiami ir paliekami likimo valiai.

Taigi ir Barnebiui nutikęs baisus dalykas, tai kuris? Ar tas, kad jis skraido, ar tas, kad jo tėvai, nesugebėję pažvelgti toliau savo kiemo tvoros, prakerpa aštuonmečio sūnelio kuprinės dugną tam, kad iš jos išbyrėtų visas vaiką prie žemės laikantis smėlio svoris, ir berniukas neva netyčia nuskristų nežinia kur?

Nuostabi John Boyne, “Berniuko dryžuota pižama” autoriaus, knyga. Skaitydama pagalvojau, kad jei man būtų apie dešimt metų, tai tikriausiai būtų viena mėgstamiausių mano knygų, nes joje gali rasti ir neįtikėtinų nuotykių ir labai jautrių temų. Nors ir ne dešimt, vis tiek knyga nuostabi, kaip ir viršelis bei iliustracijos.

john-boyne--644x362

 

Vasaros knyga

vasaros

“Vasaros knygą” reikia skaityti ilgais rudens arba žiemos vakarais. Bus pats tas. Kai labiausiai ilgu šilumos ir šviesos, maudynių ir atostogų. Tačiau  ne atostogų vaizdai labiausiai užsilieka galvoje.  Pagrindinių knygos atostogautojų anūkės Sofijos ir senelės bendravimas – betarpiškas, lygiavertis, pagarbus (na, čia turiu omenyje, kad senelė nedejuoja, kad tu vaikeli dar gyvenimo nepatyrus ir panašiai) ir yra knygos ašis. Senelės neįsivaizduokite kaip tradicinės lietuviškos sengalvėlės, bent jau man toks paveikslas tikrai nesusidarė, ši senelė – labiau nuotaikos žmogus, paskendusi savo mintyse, iš kurių ją savo sudėtingais klausimais vis bando ištraukti anūkė:

-Ar angelams leidžiama nuskristi į pragarą?

-Aišku. Juk ten gali būti devynios galybės jų draugų ir pažįstamų.

-Va ir nutvėriau! – šūktelėjo Sofija. – Vakar sakė, kad pragaro nėra!

Jos senelė suirzo, atsisėdo ir tarė:

– Ir šiandien manau lygiai tą patį. Bet tai tik žaidimas.

-Joks čia ne žaidimas, rimta, kai kalbama apie Dievą!

-Jis niekuomet nesugalvotų tokios kvailystės, kaip sutverti pragarą.

[…]

-Sofija. Dėl to visai nėra ko pyktis. Juk gali suvokti, kad gyvenimas pakankamai vargus ir be to, kad po jo dar būtum ir nubaustas. Būsi paguostas, tai ir yra visa esmė.

Knygos nuotaika labai priminė R.Bradbury  “Pienių vyną“, o kartu ir priminė atostogas kaime, kai viena ar dvi savaitės ištįsdavo iki neišmatuojamos begalybės, atrodo, visada būdavo saulėta ir niekada nelydavo, kai vienintelis saldumynas būdavo pamiškėj prisirpusi žemuogė arba cukrus ant batono.

 

The End of the Affair

the end

Sako, kad šitą audioknygą galima klausyti vien tik skaitančiojo Colin Firth balso. Man tokias knygas klausyti labai sunku – ir dėl to, kad gražus balsas užliūliuoja ir dėl to, kad tokias knygas man reikia regėti ant popieriaus. Taip ir taikiaus padaryti, tik, baisiai supykau, kad elektroninė knygos versija brangesnė už popierinę, o popierinės laukti nenorėjau. Tad likau su liūliuojančiu gražiu balsu ausyse ir lėta knyga, kur galbūt mažai veiksmo, bet už tai, kiek aistros, meilės ir iš pavydo kylančios neapykantos.

Romanas turi autobiografinių G.Greeno gyvenimo detalių. Antrojo pasaulinio karo metais kylanti literatūrinė žvaigždė – rašytojas Maurice Bendrix pradeda romaną su ištekėjusia Sarah Miles. Aistringą meilę greitai pradeda temdyti didžiulis Bendrixo pavydas, nuolatiniai ginčai ir raginimai skirtis su vyru. Vieną dieną meilužių namas subombarduojamas, sprogimo bangos nublokštas Bendrix’as vos lieka gyvas, o šių dviejų žmonių gyvenimas tarsi sudraskomas – visiškai be jokio paaiškinimo Sarah palieka mylimąjį. Štai čia ir sustokim. Tegul tik knygą perskaitę sužino, kam reikalingas privatus detektyvas, kaip Bendrix’as sužino Sarah’os poelgio motyvus ir kokia dievo rolė visoje istorijoje. Nesusiviliojusiems gražiuoju Colin Firth balsu – Julianne Moore ir Ralph Fiennes vaidyba to pačio pavadinimo filme (knygos nuotaika gan gerai atkurta, tačiau pats siužetas gerokai pakoreguotas).

Virtuvė

virtuve

Vakaro knyga Murakami mylėtojams. Labai japoniška (tikriausiai). Lietuvių skaitytojui greičiausiai reikia pradėti skaityti nuo pabaigos, nes pabaigoje yra trumpas straipsniukas apie autorę ir jos knygą, savotiškas įvadas lietuvių skaitytojui, papasakojantis, ko šiaip niekada nesugalvotum apie knygą – pvz. sąsajas su komiksais ir visokiais kitokiais japoniškais dalykais. Tai paskaičius įvadą ir kyla mintis, kiek šitos knygos galima suprasti neskaitant japoniškų komiksų ir, pvz., neperskaičius to įvado. Aišku, atsipalaiduoji ir murakamiškai perskaitai (murakamiškai man greičiausiai reiškia – nieko nesuprantu, bet šiaip skaitau ir mėgaujuosi, grožiuosi fantazija), bet visada norisi suprasti daugiau ir giliau negu tiek. O tam jau reikia atskirai pastudijuoti apie autorę, jos aplinką ir visokius įtakojančius dalykus. Tai nieko tokio, ačiū leidyklai, kad tą straipsniuką įdėjo.

O šiaip tokia graži knyga. Reserved. Toks žodis, va, lenda į galvą. Jausmai čia netrykšta, pulsuoja kažkur tarp eilučių, tarp vienatvės ir liūdesio. Toks vaizdas, kad stovi naktį prie dangoraižio lango ir žiūri į mašinų srautą apačioje gatvėje. Dar lyja lietus, lašai bėga per langą. Tuoj kas nors pareis, eisim daryti valgyt. Dar net nežinosim, kad jau įsimylėję. Pareis mama, kuri šiaip yra tėtis. Oho. Kaip taip gali būti? Pasirodo gali. Atsipalaiduoji ir mėgaujiesi visą vakarą.

banana

Debesų atlasas

debesu Štai čia tai tikrai nežinau, nuo kurio galo pradėti. Gal nuo liaupsių filmo kūrėjams? Už tai, kad sugebėjo ekranizuoti neįmanomą ekranizuoti kūrinį? Bet tada gal knygos autoriui, mama mia, nu tikrai turi būti, atleiskit man, high, kad parašytum tokią knygą. Tokia štai mano būsena, man atrodo, kad labiau nesupratau, negu supratau. Džiaugiuosi, žinoma, kad neprasidėjau su originalia versija, nes vietomis ir lietuviškai skaityti nelabai sekėsi (na, yra tokia dalis “Teliūskas perkėla i visa paskum” (čia, žinokit, nėra rašybos klaidų, nurašiau paraidžiui). Prisipažinsiu, pakankinau tos tarmiškos dalies kokį gal dvidešimt puslapių ir pasidaviau, nu, nes smegenys gali užvirti, keliavau tiesiai į kitą skyrių.  Aišku, eilinį kartą įsitikinau, kad negalima pirma žiūrėti, o paskui skaityti, nes visą laiką knygoje ieškojau filmo – nieko gero knygai, bet tuo pačiu galvoju, ar be filmo iš viso būčiau ką nors supratus? Nes visas šitos knygos supratimas – tai sąsajų ieškojimas tarp dalių ir laikmečių, o tai tikrai ne pats lengviausias darbas. Tai summa summarum, mano galvoj filmas su knyga susipynę, neatskiriami. Nelengvas skaitymas, bet tikiu, kad tikrai atras savo gerbėjų, aš tai tik buvau laiminga, užvertus paskutinį puslapį, nors ne melas ir tai, kad mintys apie knygą vis dar sukasi.

Radau tokią įdomią schemą, galima pasitikrinti, ar visas gijas knygoje-filme surankiojai. debesu schema

The Children Act / Vaiko gerovė

the children

Po šios knygos noriu dar ir dar Ian McEwan knygų. Labai patiko. 4/5

Kadangi šiuo metu labiau noriu gulėti su knyga nei tarškėti klaviatūra, tegul pats autorius papasakoja, apie ką jo knyga. The Children Act yra dar vienas geras įrodymas (šalia pvz. Julian Barnes The Sense of Ending), kad nereikia prirašyti 800 psl., kad parašytum gerą knygą.

 

Naktis. 23.12

Sėdžiu ir rašau tekstą, kurį reikės atiduoti rytoj. Apie rašytojo rolės pokyčius.
Rašau naktį, nes tenka “mokėti”, jog praėjusią savaitę buvau knygų mugėje ir dvi darbo dienos, taip sakant, išnyko Goteborge.
Trijuose puslapiuose paminėjau V.Woolf, J.Austen, Augustiną, Knausgård, I.Bergman, H.Söderberg, J-J Rousseau,  J.Guillou, Habermas, Foucault, Hirdman, M.Duras
Rašau paskubomis, padrikai, nes skubant nėra vietos stipriems argumentas ir sklandžioms mintis.
Bandau įtikinti dėstytoją, kad supratau Habermas ir Foucault, bet ar yra juos visiškai suprantančių žmonių? Tas pats kaip apsimesti, kad puikiai supranti T.S.Eliot “Waste Land” hypertekstą

K.Ž.G