Baisus dalykas, nutikęs Barnabiui Broketui

barnabis Vieną kartą visai normaliems, patiems normaliausiems žmonėms gimė berniukas, kuris turėjo šiokį tokį neatitikimą normoms – jo visiškai neveikė gravitacija, ir vos tik gimęs jis nusklendė link ligoninės lubų. Taip prasideda įdomi istorija apieBarnabį Broketą, o iš tikrųjų apie visus šios žemės gyventojus, kurie yra kažkokie kitokie, nei nežinia kieno nustatytas “normalumo” standartas. Barnebio ir jo likimo brolių, kuriuos sutiksite knygoje, gyvenimas dažniausiai prasideda vienodai – jie žūtbūt yra tempiami prie tėvų suprantamo “normalumo”, kol galiausiai arba išsižada savo išskirtinumo arba yra atstumiami ir paliekami likimo valiai.

Taigi ir Barnebiui nutikęs baisus dalykas, tai kuris? Ar tas, kad jis skraido, ar tas, kad jo tėvai, nesugebėję pažvelgti toliau savo kiemo tvoros, prakerpa aštuonmečio sūnelio kuprinės dugną tam, kad iš jos išbyrėtų visas vaiką prie žemės laikantis smėlio svoris, ir berniukas neva netyčia nuskristų nežinia kur?

Nuostabi John Boyne, “Berniuko dryžuota pižama” autoriaus, knyga. Skaitydama pagalvojau, kad jei man būtų apie dešimt metų, tai tikriausiai būtų viena mėgstamiausių mano knygų, nes joje gali rasti ir neįtikėtinų nuotykių ir labai jautrių temų. Nors ir ne dešimt, vis tiek knyga nuostabi, kaip ir viršelis bei iliustracijos.

john-boyne--644x362

 

Vasaros knyga

vasaros

“Vasaros knygą” reikia skaityti ilgais rudens arba žiemos vakarais. Bus pats tas. Kai labiausiai ilgu šilumos ir šviesos, maudynių ir atostogų. Tačiau  ne atostogų vaizdai labiausiai užsilieka galvoje.  Pagrindinių knygos atostogautojų anūkės Sofijos ir senelės bendravimas – betarpiškas, lygiavertis, pagarbus (na, čia turiu omenyje, kad senelė nedejuoja, kad tu vaikeli dar gyvenimo nepatyrus ir panašiai) ir yra knygos ašis. Senelės neįsivaizduokite kaip tradicinės lietuviškos sengalvėlės, bent jau man toks paveikslas tikrai nesusidarė, ši senelė – labiau nuotaikos žmogus, paskendusi savo mintyse, iš kurių ją savo sudėtingais klausimais vis bando ištraukti anūkė:

-Ar angelams leidžiama nuskristi į pragarą?

-Aišku. Juk ten gali būti devynios galybės jų draugų ir pažįstamų.

-Va ir nutvėriau! – šūktelėjo Sofija. – Vakar sakė, kad pragaro nėra!

Jos senelė suirzo, atsisėdo ir tarė:

– Ir šiandien manau lygiai tą patį. Bet tai tik žaidimas.

-Joks čia ne žaidimas, rimta, kai kalbama apie Dievą!

-Jis niekuomet nesugalvotų tokios kvailystės, kaip sutverti pragarą.

[…]

-Sofija. Dėl to visai nėra ko pyktis. Juk gali suvokti, kad gyvenimas pakankamai vargus ir be to, kad po jo dar būtum ir nubaustas. Būsi paguostas, tai ir yra visa esmė.

Knygos nuotaika labai priminė R.Bradbury  “Pienių vyną“, o kartu ir priminė atostogas kaime, kai viena ar dvi savaitės ištįsdavo iki neišmatuojamos begalybės, atrodo, visada būdavo saulėta ir niekada nelydavo, kai vienintelis saldumynas būdavo pamiškėj prisirpusi žemuogė arba cukrus ant batono.