Miau.

“Esu katinas. […] Turiu nuosavą namą, Taip, turiu! Vieno aukšto, patogioje vietoje – netoliese mokykla, miesto transportas. Gaila, kad be langų, tačiau tai smulkmena. Metalinis, pilkos spalvos. Stogas atsidaro! Žmonės vadina jį konteineriu. Šiukšlių konteineriu… Aiškiai pavydi. Tegul pasižiūri į savo namus – ne ką skiriasi.”

Štai taip prasideda istorija apie Grigiškių katiną, gyvenantį draugiškoje Grigiškių katinų bendruomenėje ir susiduriantį su labai žmogiškai katiniškomis situacijomis – kova už išgyvenimą, kova už maistą, kova už svajones, kova už draugus, verslą, gyvenimo būdą (čia turimos omenyje meilės, grožio ir antsvorio problemos), kalbos turtingumą ir išlikimą. Žodžiu, viskas kaip tikrame gyvenime, tik pateikta su nenuginčijama katiniška išmintimi, iliustracijomis ir išnašomis bei paaiškinimais žmogiškajam skaitytojui, kad nepasimestų klaidžiuose Grigiškių labirintuose. Skaitant įspūdžių sustiprinimui rekomenduojama netoliese laikyti skaniai kvepiančią dešrelę (gali būti besibaigiančio galiojimo, tik paskui prašome pasidalinti su laukiniais katinais – žiema vis dėlto, atšalo…).