The Absolutist

absolKaras yra šlykšti mėsmalė. Ypatingai tiems, kurie tai supranta. Iš filmų ir iš knygų žinome daugybę istorijų apie savanorius aštuoniolikamečius, kurie stačia galva puola rašytis savanoriais, septyniolikamečius, besiraunančius plaukus nuo galvos, kad vis dar yra nepilnamečiai ir negali kariauti. Žūsta fronte nuo pirmųjų kulkų, duok dieve, nespėję dorai išsigąsti… O kokia klaikuma suvokiančiam karo absurdiškumą? Kai žinai, kad esi eilinis statistas be nuomonės, nesvarbu, kurios kariaujančios pusės vyriausybės įkaitas, nebeturintis teisių nei į savo kūną, nei į savo sielą, nei į savo pažiūras (nenorėti kariauti).

John Boyne pasirinkau po nuostabios Barnabio Broketo istorijos. Norėjau pasižiūrėt, ką dar suaugusiems rašytojas yra parašęs. The Absolutist – tai pasakojimas apie pirmojo pasaulinio karo metų įvykius. Tristan Sadler po vieno tais laikais nepateisinamo įvykio mokykloje yra atstumiamas tiek savo šeimos, tiek bendruomenės, tad net būdamas nepilnametis ir galbūt neturėdamas didelio pasirinkimo, užsirašo į kariuomenę – iš karto išsiunčiamas į paruošiamuosius mokymus, o labai greitai ir į karą. Savaime suprantama, Tristanas yra labai vienišas, todėl gavęs šiek tiek dėmesio iš savo būrio draugo Will Bancroft, labai prie jo prisiriša, dėl to visą laiką skaudžiai reaguoja, jei iš draugo negauna pakankamai dėmesio ar yra ignoruojamas.

Iš kitos siužetinės paraleliai einančios linijos sužinome, kad Willas yra žuvęs, o Tristanas po karo laukia susitikimo su Willo seserimi, kad galėtų perduoti sesers broliui rašytus laiškus. Visas laukimas ir susitikimas yra apipintas intriga, nes skaitytojas žino, kad Willas pažįstamų tarpe ir bendruomenėje nelaikomas karo didvyriu, vis vadinamas coward – bailiu, tačiau skaitytojas nežino, kodėl. Iki pat knygos pabaigos. Karo lauke įvyko kažkas, ką geriausiai, pasirodo, žino Tristanas. Ir žinojimas yra Tristano tiesa, ar skaitytojas ją pateisins? Ar papasakos seseriai, kas iš tikro įvyko? Ar įmanoma tokius dalykus papasakoti?

Pats romanas gal truputį per daug sukoncentruotas į pabaigą – toks jausmas, kad iki vidurio labai lėtai tempiamas, toks “paslaptingumas” net pradeda kažkiek erzinti, nebesinori plūduriuoti spėliojimuose, norėtųsi mažesnės koncentracijos į paskutinius puslapius. Manau, bent Willo “cowardice” istorija galėjo būti atskleista tolygiau, nenukelta į pasakojimo pabaigą. Gal taip būtų buvę stipriau?

Visai neseniai LRT rodė trijų dalių vokiečių filmą “Unsere Mütter, unsere Väter” (beje, visos trys dalys su angliškais titrais yra youtube).

Po kiekvienos dalies vaikščiodavau kaip pritrenkta, visą dieną gyvendama filme ir negalėdama atsigauti – labai įtaigus ir geras filmas. Labai rekomenduoju.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s