Ana ir Ana

Kalbėti gražius žodžius yra svarbu (ypač, kai jie nemokami (skaityti gruodžio 11 d. įrašą), kalbėtis apskritai – dar svarbiau. Ypač, kai augi, pavyzdžiui iš vaiko į paauglį. Kai visi suaugę, jei neatrodo kvaili, tai atrodo neteisingi, apsimetėliai ir siaubingai nejautrūs aplinkiniam pasauliui (bent jau man taip atrodė). Tada, atrodo, negali kalbėti nei su mama, nei su tėte, vis tiek gi nesupras, ane? Lyg nuoširdiems pokalbiams vienos kartos skirtumas yra pati didžiausia kliūtis. O štai dvi kartos – pats tas. Atsiranda kažkokia kitokia požiūrio perspektyva, laikas ištiesina iškreiptus veidrodžius – dabar  jau galima kalbėtis. Arba rašyti.

Knygoje “Ana ir Ana” – viena Ana yra močiutė, o kita Ana yra anūkė. Jaunajai Anai knygos pradžioje vienuolika, o pabaigoje keleriais metais daugiau. Kiek močiutei, gi nesvarbu – ji garbingo amžiaus žavinga dama ir dar labai gera močiutė – puiki pašnekovė ir laiškų rašytoja. Jos rašo viena kitai laiškus apie tai, kas tuo metu aktualiausia, Anai, tokiame amžiuje, žinoma, draugystė ir pirmoji meilė, šioji taip nebanaliai, nesaldžiai ir jautriai, daugiau per nepasakymus nei pasakymus aprašyta, skaitant atrodo, kad pati tą patį vos ne vakar išgyvenau. O kartu abiems joms aktualu – savi atradimai ir praradimai (ne tik dvasiniai, bet ir fiziniai, ateinantys kartu su senatve).

Šitą knygą man būtų buvę smagu ir gera skaityti, kai buvau 11-15-iolikos. Kai mano dukra bus paauglė, bus verta paskaityti, prisiminti, kaip pati jaučiausi, jei kartais užsimirštų (o juk užsimiršta), kada nors, jei teks garbė būti močiute, būtų paskata parašyti laišką savo anūkei. Įdomu, ar kas nors dar rašys laiškus ant popieriaus?