Didysis žodžių fabrikas

Kartais pačios tikriausios didelių žmonių knygos būna paslėptos knygose vaikams. Čia tokia knyga, kurią vakar vakare perskaičiau ir pasijaučiau lyg žaibu trenkta – šioje knygutėje tiek mažai žodžių ir tiek daug prasmės. Apie ką ji?

Apie tai, kad dažniausiai labiausiai vertiname tai, už ką mokame pinigus. Geriausia labai daug pinigų. Labai saugome daiktus, už kuriuos brangiai sumokėjome, nervinamės dėl įbrėžto mašinos šono – juk tiek daug sumokėjome, o dabar vėl turėsime mokėti, perkame daug dovanų švenčių proga, galiausiai patys ant savęs pykstame, kai šiukšlių dėžėn keliauja sugedęs maistas iš šaldytuvo. O dabar pagalvokite, ką turime nemokamai ir dažniausiai visai nevertiname? Aha, įsivaizduokite, jei norėdami pasakyti brangiam žmogui “Aš tave myliu”, turėtumėte sumokėti tiek, kiek dabar kainuoja jūsų išmanusis telefonas ar net automobilis. O jei tiek neturėtumėte, o vis tiek labai norėtumėte pasakyti, ar mokėtumėt? Jei vieninteliai žodžiai, kuriuos įpirktumėt savo meilei išreikšti būtų “vyšnia, dulkė, kėdė”. Ar atsisuktų į jus jūsų mylimasis, jei taip pašauktumėt? O gal nueitų su tuo, kuris įperka?

Gražūs žodžiai nieko nekainuoja. Dabar. Pas mus. Kol kas. Nesigėdykim ir nevenkim tų žodžių, tegul jie skamba ne tik švenčių proga ir ne tik mūsų galvoje (nepasakyti). Nes įsivaizduokite, jei staiga už juos tektų sumokėti – ką pirktumėt, o ko ne?