Itališkos “špilkos”

 Gražus tekstas nuo pat pirmųjų eilučių (vertėja Birutė Jonuškaitė). Tokio pasiilgstu, dėl to skaičiau su pasimėgavimu. Knyga yra autobiografinė, autorė Magdalena Tulli epizodiškai pasakoja apie savo, savo motinos ir tėvo, giminės istoriją. Ji gimė jau po karo, tačiau tuo metu labai netracininėje lenkės ir italo šeimoje. Kodėl visa šeima gyvena komunistinėje Lenkijoje, vietoj to, kad išvažiuotų gyventi į Italiją, žinoma, niekas nesupranta, visa tai aplinkiniams kelia daug įtarimų. Aš irgi nelabai beprisimenu, ką autorė pasakojo per knygų mugę (lyg ir motina atsisakiusi išvažiuoti), bet akivaizdu, kad toks pasirinkimas nepalengvino Magdalenos vaikystės – jos gyvenimas tarsi suskilęs tarp spalvotos Italijos, kurioje ji leisdavo vasaros atostogas, ir pilkos, vienodos Lenkijos, kur tikriausiai nebuvo galima rasti labiau vienišo vaiko, nei išsiblaškiusi, dėmesio ištroškusi mergaitė – mokykloje visiškai nesiseka, “užsienietiški” rūbai tik sukelia aplinkinių pavydą ir neapykantą, karo sulaužyta motina tarsi plūduriuoja kažkur laike ir erdvėje.

Motinos giminės linija pasakojama prieš laiko srovę – duktė slaugo Alzhaimeriu sergančią motiną, kuri kas dieną pamiršta vis daugiau kasdienybės ir gyvena iš pradžių pokario, paskui karo, prieškario laikmečius, iš jų išnyra niekada negirdėti dėdžių ir tetų vardai, vėliau prapuolę ir niekada nepasiekę dabarties.

Vieninteliai šviesos žybsniai – knygoje pasakojimai apie giminę iš tėvo pusės, iš Italijos – skaitant taip ir norėdavosi, kad siena užsidarytų ir Magdalenos niekas nebeskraidintų atgal.

Ištrauka iš knygos.